Varnių regioninis parkas

Regioninis parkas įsteigtas 1992 m.
Regioninio parko plotas 33 732 ha*
Varnių regioninio parko interneto svetainė

Varnių regioninis parkas įsteigtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1992 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. I–2913„Dėl regioninių parkų ir draustinių įsteigimo“ (Žin., 1992, Nr. 30–913), siekiant išsaugoti Žemaičių centrinio ežeruoto kalvyno kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti.

Regioninio parko paskirtis, nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m.balandžio 29 d. nutarimu Nr. 490 „Dėl regioninių parkų nuostatų patvirtinimo“, yra išsaugoti Žemaičių ežeruoto kalvyno kraštovaizdį su aukštomis Medvėgalio, Aukštagirės, Gaudkalnio, Moteraičio, Sprūdės viršukalnėmis, raiškiais plokščiakalvių kompleksais, Lūksto, Paršežerio, Stervo ežerais ir pelkiniais kompleksais, didelės ornitologinės vertės Biržulio ežerą su apyežeriu; išsaugoti kultūros paveldo vertybes, iš jų Pabiržulio akmens amžiaus stovyklaviečių kompleksą, piliakalnius, Varnių urbanistinį kompleksą.

Varnių regioninio parko apsaugos režimą užtikrina ir regioninio parko steigimo tikslų įgyvendinimą koordinuoja Varnių regioninio parko direkcija.

VARNIŲ REGIONINIO PARKO IŠSKIRTINĖ VERTĖ

Varnių regioninis parkas – Žemaitijos širdis, baltiškosios kultūros lopšys, kur stūkso aukščiausias Žemaitijos kalnas Medvėgalis ir kalnų karalienė Šatrija. Šiame aukščiausiame Žemaitijos kalvyne, buvusių prieledyninių ežerų vietoje, plyti tarpkalvinės pelkės, drėkinamos kritulių. Vanduo iš aklinų daubų nedidelėmis srovelėmis leidžiasi į žemesnes daubas, susilieja – gimsta upeliukai. Šioje milžiniškoje kalvotoje kuproje yra visų didžiausių Žemaitijos upių versmės, jų aukštupiai. Čia pradžią gauna Kražantė, Akmena, Venta, Minija, Virvytė. Sietuvos upės pelkynuose slepiasi senovinis slaptas akmenimis grįstas kelias per pelkes – kūlgrinda.

Varnių regioninio parko kraštovaizdžiui savitumo suteikia ir išskirtiniai ežerai, kurių vienas – Lūkstas – garsėja į krantą išmetamu gintaru, taip pat daugybė pelkių, pasižyminčių didele biologine įvairove, bei ledynmečių paliktos keiminių plokščiakalvių kepurės, nuo kurių atsiskleidžia Žemaitijos kraštovaizdžio grožis.

Parke pėsčiomis, dviračiu ir automobiliu galima keliauti nuo vieno piliakalnio prie kito, nuo vienos kalvos prie kitos: Bilionių, Aukštagirės, Medvėgalio, Girgždūtės, Moteraičio, Sprūdės, Žąsūgalos, Šatrijos ir t. t. Nuo jų atsiveria puikus Žemaičių kalvyno su miškais, pelkėmis ir ežerais bei žvilgančiais bažnyčių bokštais kraštovaizdis.