Pagramančio regioninis parkas

Regioninis parkas įsteigtas 1992 m.
Regioninio parko plotas 13 529 ha*
Pagramančio regioninio parko internetinė svetainė

Pagramančio regioninis parkas įsteigtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1992 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. I–2913 „Dėl regioninių parkų ir draustinių įsteigimo“ (Žin., 1992, Nr. 30–913), siekiant išsaugoti vertingą Akmenos - Jūros santakos slėnių ir miškų kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti.

Regioninio parko paskirtis, nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 490 „Dėl regioninių parkų nuostatų patvirtinimo“, yra išsaugoti ypač vertingus gamtos požiūriu Jūros vidurupio ir Akmenos žemupio kraštovaizdžio kompleksus, Plynosios pelkės biocenozę; išsaugoti kultūros paveldo vertybes: Dapkiškių, Matiškių, Kreivių, Indijos, Pilalės, Švedkulnio, Kuturių, Pagramančio piliakalnius - kryžiuočių karų laikotarpio gynybinės grandinės Jūros ir Akmenos upių krantuose objektus kartu su Balskų, Lylavėnų senkapiais, Tamošaičių akmeniu, senovinėmis gyvenvietėmis, dvarvietėmis ir kapinaitėmis bei Pagramančio miestelio urbanistinį kompleksą.

Pagramančio regioninio parko apsaugos režimą užtikrina ir regioninio parko steigimo tikslų įgyvendinimą koordinuoja Pagramančio regioninio parko direkcija.

PAGRAMANČIO REGIONINIO PARKO IŠSKIRTINĖ VERTĖ

Pagramančio regioninis parkas žavi išskirtiniais Akmenos ir Jūros upių slėniais su stačiais ir lėkštais šlaitais, terasomis, atodangomis, vagomis su šniokščiančiomis rėvomis, natūraliomis pievomis bei įstabiais miškais. Slenkant ledynams čia buvo atnešta nemažai stambių akmenų, vienas tokių – Tamošaičių akmuo, dar vadinamas Milžinu.

Didelę parko biologinę įvairovę lemia kraštovaizdžio įvairovė: gilūs slėniai, pelkės, apypelkio miškai, žolių turtingi eglynai. Šiose vietose gausu retų augalų ir gyvūnų. Parke ošia įspūdingi ąžuolai: Andriejaičių, Genių, Gudlaukio, Tamošaičių.

Žaliojo Tyrelių miško centre plyti maždaug 360 ha ploto nuostabioji aukštapelkė Plynoja. Drėgna jos paklotė ypač patinka į Lietuvos raudonąją knygą įrašytiems augalams: kupstinei kūlingei, aukštajai gegūnei, paprastajam kardeliui, plunksninei pliusnei. Tyrelių miške galima pamatyti briedžių, tauriųjų elnių, mangutų, baltųjų kiškių, šermuonėlių, o pakėlus akis aukštyn – tetervinų, mažųjų erelių rėksnių, juodųjų gandrų, baltnugarių genių.

Pagramančio regioniniame parke gausu kultūros paveldo vertybių. Paupių piliakalniai, senkapiai, pilkapiai liudija, kad ši teritorija buvo nuo senovės gyvenama. Karšuva – senovės Lietuvos sritis, rašytiniuose šaltiniuose minima jau nuo XIII a. Karšuvos žemėje vyko kruvinos lietuvių kovos su kryžiuočiais ir kalavijuočiais. Kovingi šios srities žemaičiai ne vien drąsiai gynė savo žemes, bet ir užpuldinėjo kryžiuočių pilis, jų užimtas apylinkes.

Kultūriniu, architektūriniu požiūriu itin vertinga Pagramančio bažnyčia, išlaikiusi XVIII a. antrosios pusės Žemaitijos medinėms bažnyčioms būdingas paprastas, bet išraiškingas architektūros formas.