Neries regioninis parkas

Regioninis parkas įsteigtas 1992 m.
Regioninio parko plotas 13685 ha*
Neries regioninio parko interneto svetainė

Neries regioninis parkas įsteigtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1992 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. I–2913 „Dėl regioninių parkų ir draustinių įsteigimo“ (Žin., 1992, Nr. 30–913), siekiant išsaugoti vertingus gamtos ir kultūros paveldo bei rekreaciniu požiūriais Pietų Lietuvos aukštumų dalies ir Dzūkų aukštumos dalies kraštovaizdžio kompleksus, jų gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti.

Regioninio parko paskirtis, nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 490 „Dėl regioninių parkų nuostatų patvirtinimo“, yra išsaugoti ypač vertingą Neries vidurupio kilpų sistemą, Bražuolės žemupį, vertingas Neries slėnio miškų biocenozes, iš jų Dūkštų ąžuolyną; išsaugoti kultūros paveldo vertybes, iš jų vieną seniausių Lietuvoje apgyvendinimo sistemų – archeologinių vertybių kompleksą, nusidriekusį palei Nerį tarp Vilniaus ir Kernavės su Dūkštų bažnyčia ir kapinėmis, Panerių parku, Karmazinų, Buivydų, Bradeliškių, Velniakampio, Viršupio ir Rėvos piliakalniais, Karmazinų ir Popių pilkapiais.

Neries regioninio parko apsaugos režimą užtikrina ir regioninio parko steigimo tikslų įgyvendinimą koordinuoja Neries regioninio parko direkcija.

NERIES REGIONINIO PARKO IŠSKIRTINĖ VERTĖ

Neries regioniniame parke saugomas paskutinio ledyno sustumtų aukštumų kraštovaizdis, kertamas Neries – antros pagal dydį Lietuvos upės. Verždamasi per aukštumas, čia Neris padaro pačias didžiausias ir gražiausias kilpas per visą savo 510 km ilgį.

Čia apsilankę rasime atodangų, konglomeratų, mitologinių akmenų bei jų grupių, piliakalnių, gatvinių kaimų, mažučių bažnytėlių, daug mažųjų upės intakų – Dūkštą, Saidę, Bražuolę, Čekonę, Airupę, kurie kaip lapo gyslos išraižo Neries slėnį, sukurdami tapybišką kalvų ir nuokalnių peizažą. Net 87 proc. teritorijos užima miškai, iš kurių vertingiausias – Dūkštų ąžuolynas. Jis – didžiausias Lietuvoje. Drėgnose natūraliose upės slėnio pievose auga rečiausios Lietuvos orchidėjos – smulkiažiedės gegužraibės. Sausose pievose gyvena vienas rečiausių Lietuvos drugelių – gencijoninis melsvys. Per parką tekančios Neries atkarpoje ir jos intakuose neršia lašišos, o neįžengiamuose Neries slėnio miškuose tebegyvena vieni rečiausių Lietuvos žinduolių – didžiosios miegapelės.

Neries pakrantėse protėviai paliko mums savo atminties ženklų: pilkapių, alkakalnių ir piliakalnių, mistiška baltiškąja pasaulėjauta dvelkiančių padavimų ir pasakojimų. Juos vis dar galima išgirsti vietinių gyventojų lūpose. Čia aptiksime akmenų, pavadintų gyvūnų vardais, rasime akmenimis paverstų žmonių.

Šios apylinkės – unikalios tradicijos kraštas. Čia jau 200 metų klesti Vilniaus verbų pynimo tradicija. Šį liaudies amatą iš kartos į kartą perduoda čia gyvenančios verbų pynėjos. Su įvairiomis verbų formomis, jų raštais ir rišimo subtilybėmis galima susipažinti Čekoniškių verbų ir buities muziejuje.