Labanoro regioninis parkas

Regioninis parkas įsteigtas 1992 m.
Regioninio parko plotas 55317 ha
Labanoro regioninio parko interneto svetainė

Labanoro regioninis parkas įsteigtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1992 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. I–2913 „Dėl regioninių parkų ir draustinių įsteigimo“(Žin., 1992, Nr. 30–913), siekiant išsaugoti vertingus gamtos ir kultūros paveldo bei rekreaciniu požiūriais Rytų Aukštaitijos kraštovaizdžio kompleksus, jų gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti.

Regioninio parko paskirtis, nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 490 „Dėl regioninių parkų nuostatų patvirtinimo“, yra išsaugoti ypač vertingą gamtiniu požiūriu Labanoro girią ir ežeryną su Aiseto, Kertojų, Lakajų, Rašios, Stirnių ir kitais ežerais, Beržaloto aukštapelkę; išsaugoti kultūros paveldo vertybes, iš jų - urbanistinius bei etnokultūrinius kompleksus, pilkapius ir kitką.

Labanoro regioninio parko apsaugos režimą užtikrina ir regioninio parko steigimo tikslų įgyvendinimą koordinuoja Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcija.

LABANORO REGIONINIO PARKO IŠSKIRTINĖ VERTĖ

Labanoro regioninis parkas – tai miško tankmė ir žydros ežerų akys. Tai legendomis apipintos mitologinės vietos ir jaukios senosios sodybos. Tai laukinė gamta ir senos kultūrinės tradicijos.

Didžiulėje Rytų Aukštaitijos teritorijoje besidriekianti Labanoro giria yra tankiausiu ežerų tinklu Lietuvoje pasižyminti miškinga teritorija. Banguotas ir kalvotas regioninis parkas tiesiog nusėtas vandens telkinių: nuo paslaptingų pelkėtų akelių iki šakotaragių Stirnių, Baltųjų Lakajų, regioninio parko jūra vadinamo Kertuojų ežero. Dėl savitumo Aiseto, Mažųjų Siaurių, Alnio pusiasaliai paskelbti gamtos paveldo objektais. Juos savo grožiu lenkia Ščiūrio ragas – ilgas ir itin siauras pusiasalis, skiriantis lankytojų pamėgtus Baltųjų ir Juodųjų Lakajų ežerus.

Labanoro regioninis parkas gamtiniu požiūriu yra labai vertinga Lietuvos saugoma teritorija. Jo gamtiniuose draustiniuose ir rezervatuose esama itin daug saugomų augalų ir gyvūnų rūšių, vertingų buveinių. Girutiškio rezervatas paskelbtas tarptautinės reikšmės šlapyne. Rezervate gyvena erelių žuvininkų. Ereliai žuvininkai – parko simbolis. Šiaurės tundrą primenančiose aukštapelkėse galima pamatyti ir reliktinių augalų – beržų keružių, o miškų supamų ežerų pakrantėse – retų Lietuvoje ežerinių lobelijų.

Labanoro giria slepia ne tik daug gamtinių vertybių, bet ir unikalų kultūrinį paveldą, apimantį tradicinę architektūrą, Labanoro dūdą (lietuviškąjį dūdmaišį) bei senas etnokosmologijos tradicijas.