Aukštadvario regioninis parkas
Regioninis parkas įsteigtas 1992 m.
Regioninio parko plotas 17 005 ha*
Aukštadvario regioninio parko interneto svetainė
Aukštadvario regioninis parkas įsteigtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1992 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. I–2913 „Dėl regioninių parkų ir draustinių įsteigimo“ (Žin., 1992, Nr. 30–913), siekiant išsaugoti vertingą Verknės ir Strėvos aukštupių kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti.
Regioninio parko paskirtis, nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 490 „Dėl regioninių parkų nuostatų patvirtinimo“, yra išsaugoti ypač vertingą gamtos požiūriu Aukštadvario kalvyną su Verknės ir Strėvos ežeringais aukštupiais; išsaugoti kultūros paveldo vertybes, iš jų – unikalų Aukštadvario miestelio urbanistinį kompleksą (bažnyčią ir vienuolyno kompleksą, parką su želdiniais ir pirmąja Lietuvoje upėtakių auginimo tvenkinių sistema, hidroelektrinę, Aukštadvario piliakalnį bei Kartuvių kalną), Bagdanonių hidroelektrinę su protakomis, Lavariškių, Mošos, Pamiškės, Žuklijos ir Strėvos piliakalnius.
Aukštadvario regioninio parko apsaugos režimą užtikrina ir regioninio parko steigimo tikslų įgyvendinimą koordinuoja Aukštadvario regioninio parko direkcija.
AUKŠTADVARIO REGIONINIO PARKO IŠSKIRTINĖ VERTĖ
Aukštadvario regioniniame parke prieš tūkstančius metų paskutinis ledynas sukūrė aukščiausią Dzūkų aukštumos dalį, sustūmė aukštas kalvas, išrausė daubas. Didžiausia Lietuvoje ir labiausiai lankoma jų – Velnio duobė. Parke savo keliones pradeda Verknės ir Strėvos upės. Jos tarsi karolius suvėrusios daugiau nei 40 ežerų. Kalvotas, ežeringas moreninis kalvynas puikuojasi raiškiu paviršiumi. Ne veltui šis kraštas vadinamas Lietuvos Šveicarija.
Aukštadvario regioninis parkas – vienintelė vieta Lietuvoje, kur auga itin retas vandens telkinių augalas – paprastasis rėžiukas. Įvairus kraštovaizdis, dirvožemių margumynas lėmė didžiulę augalijos ir gyvūnijos įvairovę. Lietuvos plačialapių miškų etalonas – Mergiškių miškas. Įdomu tai, kad, neišvykus iš Lietuvos, čia galima atsidurti Pietų Europos stepinėse pievose ir Vakarų Sibiro taigos buveinėse. Šis parkas – viena iš nedaugelio vietų šalyje, kur galima aptikti 13 šikšnosparnių rūšių iš 14 žinomų Lietuvoje.
LDK laikotarpiu dabartinį regioninį parką kirto Karališkasis vieškelis, jungęs Vilniaus, Trakų ir Birštono pilis. Apie tai byloja ir iškalbingi vietovardžiai: Karališkasis dvaras, Karališkas miškas, Karališkoji virtuvė, Karaliūnų kaimas... Prie vieškelio ir toliau nuo jo pabirę piliakalniai, alkakalniai, kiti kultūros paveldo objektai. Unikalus Mošos archeologinis darinys su Jotvingių genties kultūros ženklais.
Parke unikali kultūrų sandūra. Vytauto Didžiojo laikais į Trakų kraštą vyko totoriai, karaimai atsinešdami savo kultūrą, kulinarinį paveldą. Iki šių dienų Aukštadvario apylinkėse kepami šimtalapiai (totoriški pyragai), kibinai, kakorai (bulvinės bandos su įdaru). Ir šiandien miestelis tebėra prie „karališkojo vieškelio“ – tarptautinio kelio, vedančio iš Vakarų Europos į Vilnių.
Atnaujinimo data: 2023-12-06