Apie NATURA 2000

Kas yra Natura 2000?

Natura 2000 pavadinimu kuriamas vieningas specialių saugomų teritorijų Europos ekologinis tinklas. Šis tinklas, sudarytas iš teritorijų, kuriose yra į Buveinių direktyvos 92/4EEB I priedą įrašyti natūralių buveinių tipai ir į II priedą įrašytų rūšių buveinės, sudaro galimybę palaikyti, o kur reikia ir atstatyti iki geros apsaugos būklės natūralių buveinių tipus ir rūšių buveines jų natūraliame paplitimo areale. Į Natura 2000 tinklą įeina specialios apsaugos teritorijos, kurias valstybės narės klasifikuoja pagal Paukščių direktyvą 79/409/EEB.

1992 metais Europos Sąjungos šalys, priimdamos Buveinių direktyvą 92/4EEB, nusprendė sukurti ekologinį tinklą, kuris apjungtų natūralias ir pusiau natūralias buveines ir nykstančių gyvūnų ir augalų paplitimo vietas į bendrą saugomų teritorijų tinklą ir taip išsaugotų Europos gamtą ateities kartoms.

Šiuo tikslu įvairiuose geografiniuose regionuose atrenkamos ir į bendrą tinklą sujungiamos Europos Bendrijos (EB) svarbos teritorijos. Šios teritorijos, kertu su vietovėmis, atrinktomis pagal 1979 m. išleistą Paukščių direktyvą 79/409/EEB, sudaro saugomų teritorijų ekologinį tinklą Natura 2000. Buveinių ir Paukščių direktyvos yra privalomi ES teisės aktai. Jų nuostatos perkeliamos į nacionalinę teisę ir turi būti įgyvendintos.

Europos ekologinis tinklas „Natura 2000“ – Europos Bendrijos svarbos saugomų teritorijų bendras tinklas, susidedantis iš teritorijų, įtrauktų į Vyriausybės patvirtintus buveinių ir paukščių apsaugai svarbių teritorijų sąrašus, taip pat teritorijų, įtrauktų į Vyriausybės įgaliotos institucijos tvirtinamą vietovių, atitinkančių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus, sąrašą, ir skirtas išsaugoti, palaikyti ir prireikus atkurti iki tinkamos apsaugos būklės natūralius buveinių tipus ir gyvūnų bei augalų rūšis jų natūraliame paplitimo areale.

Kaip siekiama Natura 2000 teritorijose apsaugos tikslų?

Būtina garantuoti ilgalaikį EB svarbos teritorijų išlikimą. Kokių priemonių reikia teritorijoms išsaugoti nusprendžiama atsižvelgiant į konkrečios teritorijos apsaugos tikslus. Tam įtakos turi ne tik gamtosauginiai EB svarbos natūralių buveinių ir augalų bei gyvūnų rūšių išsaugojimo interesai, bet ir ūkiniai, visuomeniniai, kultūriniai, regioniniai bei vietiniai aspektai.

Atrinkus teritoriją ir ją įtraukus į EB svarbos teritorijų sąrašą, jos apsaugos tikslai turi būti konkrečiai suformuluoti ir siekiama juos įgyvendinti. Kiekvienoje Natura 2000 teritorijoje turi būti inventorizuoti natūralių buveinių plotai ir saugomų rūšių radvietės, suformuluoti apsaugos tikslai ir galimybės juos pasiekti. Preliminarūs teritorijų apsaugos tikslai, įvardijant teritorijoje aptinkamas natūralias buveines ir rūšis, yra nustatomi patvirtinant teritorijų sąrašus.

Natura 2000 – tai nėra programa, skirta tik naujų saugomų teritorijų įsteigimui. Didelė dalis išskiriamų Natura 2000 teritorijų dėl jų ekologinės vertės jau anksčiau yra paskelbtos saugomomis teritorijomis, pvz. gamtiniai rezervatai, valstybiniai parkai, draustiniai, vandens telkinių apsaugos zonos ir kt.

Kokie specialių apsaugos teritorijų steigimo pagal Paukščių direktyvą etapai?

Pagal Lietuvos įstatymus įgyvendinant Paukščių direktyvą steigiamos teritorijos vadinamos „paukščių apsaugai svarbios teritorijos“. Jeigu vertinti jų atrankos, steigimo ir pranešimo Europos Komisijai procedūrą, tai ji turėtų būti laikoma nesudėtinga, palyginti su teritorijų atranka ir steigimu pagal Buveinių direktyvą. 

Paukščių direktyva numato, kad šalys narės turi: 1) savo šalyje atrinkti skaičiumi ir plotu pakankamą kiekį teritorijų, svarbių I priede išvardintų paukščių rūšių buveinėms išsaugoti; 2) atrinktose vietovėse įsteigti specialias apsaugos teritorijas; 3) apie įsteigtas teritorijas informaciją pateikti Europos Komisijai. 

Taigi visa atsakomybė dėl teisingo ir pakankamo teritorijų atrinkimo bei įsteigimo tenka šalims narėms. Pagal Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 24 straipsnio nuostatas, jeigu vietovė, atitinkanti nustatytus atrankos kriterijus, nepatenka į jokią nacionalinę saugomą teritoriją, iš pradžių čia įsteigiama pasirinktos kategorijos nacionalinės saugoma teritorija, o vėliau LRV sprendimu jai suteikiamas paukščių apsaugai svarbios teritorijos statusas.

Kaip steigiamos specialios saugomos teritorijos pagal Buveinių direktyvą?

Pagal Lietuvos įstatymus įgyvendinant Buveinių direktyvą steigiamos teritorijos vadinamos „buveinių apsaugai svarbios teritorijos“. Buveinių direktyva numato daugiau buveinių apsaugai svarbių teritorijų steigimo etapų: 1) šalys narės atrenka vietoves, atitinkančias buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus, sudaro siūlomų Bendrijos svarbos teritorijų sąrašą ir pateikia Europos Komisijai; 2) Europos Komisija organizuoja nacionalinio sąrašo vertinimą biogeografiniame kontekste ir identifikuoja trūkumus; 3) šalys narės atrenka papildomas vietoves, siekiant likviduoti biogeografiniame seminare nurodytus trūkumus, ir pateikia patikslintą siūlomų Bendrijos svarbos teritorijų sąrašą Europos Komisijai; 4) Europos Komisija organizuoja dvišales derybas su šalimi nare dėl likusių siūlomo nacionalinio sąrašo spragų arba patvirtina nacionalinį Bendrijos svarbos teritorijų sąrašą (kaip sudėtinę viso biogeografinio regiono teritorijų sąrašo dalį), nelaukdama galutinio trūkumų pašalinimo; 5) šalis narė organizuoja specialių saugomų teritorijų įsteigimą.

Nurodytas penktasis etapas reiškia, kad vietovėje, kuri nepatenka į jokią nacionalinę saugomą teritoriją arba esamas apsaugos statusas neužtikrina reikiamos apsaugos, turi būti įsteigta pasirinktos kategorijos nacionalinė saugoma teritorija ir vėliau LRV nutarimu jai suteikiamas buveinių apsaugai svarbios teritorijos statusas.

Šiuo metu Lietuvoje vykdomas papildomų vietovių atrankos (trečias) etapas, tačiau Europos Komisija nusprendė paspartinti sprendimo dėl Bendrijos svarbos teritorijų sąrašo patvirtinimo priėmimą ir nusprendė kaip galima greičiau patvirtinti pradinį borealinio regiono (jam priklauso Lietuva) Bendrijos svarbos teritorijų sąrašą.