Aukštaitijos nacionalinis parkas

Nacionalinis parkas įsteigtas 1974 m.
Nacionalinio parko plotas 41056 ha*
Nacionalinio parko interneto svetainė: https://www.aparkai.lt/

Aukštaitijos nacionalinis parkas įsteigtas Lietuvos Ministrų Tarybos 1974 m. kovo 29 d. nutarimu Nr. 124 Ignalinos, Švenčionių ir Utenos rajonų savivaldybių administruojamų teritorijų dalyse ir skirtas nacionalinės svarbos kraštovaizdžio kompleksams bei antropoekosistemoms, reprezentuojantiems Aukštaitijos etnokultūrinės srities ir jos paribio gamtos bei kultūros savitumus, saugoti, tvarkyti ir jų naudojimui reguliuoti.

Nacionalinio parko paskirtis, nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m.lapkričio 24 d. nutarimu Nr. 1273„Dėl Aukštaitijos, Dzūkijos ir Žemaitijos nacionalinių parkų nuostatų patvirtinimo“, yra išsaugoti unikalią trijų kraštovaizdžio sričių sandūroje esančią Žeimenos aukštupio ekosistemą, Ažvinčių (Gervėčių) sengirės ir Balčio ežero gamtinius kompleksus, Baluošo, Linkmeno - Ūkojo, Tauragno ir Uteno miškingų ežeruotų dubaklonių, Šiliniškių tarpežerinio gūbrio su Ladakalniu bei Benediktavo (Makių) moreninio masyvo ir Kiaunos slėnio kraštovaizdį, Petriškių geomorfologinį ir Būkos, Juodupės, Švoginos, Pliaušės, Labažės, Asalnų bei Žeimenio hidrografinius kompleksus, Vilkaraisčio, Kriogžlio, Siūrių ir Pagilūtės pelkes, savitas Ažvinčių bei Minčios girių, Kretuono, Kretuonykščio, Knyčio ir Pažeimenės biocenozes, retų rūšių augalus ir gyvūnus, kitas gamtos vertybes ir paminklus; išsaugoti Šiaurės Rytų Lietuvos XII-XV a. gynybinės linijos liekanas su Taurapilio, Ginučių, Puziniškių, Linkmenų, Vajuonio ir kitais piliakalniais bei Rėkučių senovės gynybiniu pylimu, unikalų Kretuono archeologinį kompleksą, Minčios, Vyžų, Šakarvos, Palūšės, Kaltanėnų, Švento ir kitus pilkapynus bei akmens amžiaus gyvenvietes, etnografiškai vertingus Salų (II), Varniškių (II), Vaišnoriškių, Šuminų (Pabaluošės), Strazdų (Šariškės), Kretuonių, Benediktavo (Maknių) bei kitus etnografinį pobūdį ar elementus išlaikiusius kaimus, Kaltanėnų urbanistinį kompleksą, Palūšės bažnyčios architektūrinį ansamblį, parko teritorijoje esančius vandens malūnus, Stripeikių senovės bitininkystės muziejų, kitas kultūros paveldo vertybes ir paminklus; išsaugoti Žeimenos aukštupio gamtinės ekosistemos stabilumą, biotos komponentus ir jų įvairovę.

Aukštaitijos nacionalinio parko apsaugos režimą užtikrina ir nacionalinio parko steigimo tikslų įgyvendinimą koordinuoja Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcija.

AUKŠTAITIJOS NACIONALINIO PARKO IŠSKIRTINĖ VERTĖ

Aukštaitijos nacionalinis parkas išsiskiria unikaliu kalvotu ežeringu mažai sukultūrintu Aukštaičių aukštumų kraštovaizdžiu, protakomis sujungtų dubakloniuose telkšančių ežerų virtinėmis.

Išskirtinės nacionalinio parko vertybės: unikalus Lietuvoje iš visų pusių 9 ežerų apsuptas raiškus Šiliniškių gūbrys su legendomis apipinta Ladakalnio kalva, giliausias Lietuvoje Tauragnų ežeras (62,5 m), vienintelė šalyje Baluošo ežero sala (Ilgasalė) su ežerėliu, Laumakėlių ežeriukai su skirtingomis vandens „akių“ spalvomis, į paviršių išnyrantis ir vėl po sausvage tekantis nenuspėjamas Tauragnos upelis, į Almajo ežerą almantis Pliaušės upelis, po miškus kilpinėjančios Švoginos ir Juodupės upelių vagos, unikalūs ežerų pusiasaliai – „ragai“, slūgsanti balta ežerų kreida Baluošo apyežeryje. Parke užgimsta viena nuostabiausių Lietuvos upių – Žeimena.

Ypatinga biologine įvairove išsiskiria jau seniai žmogaus veiklos nemačiusi Ažvinčių sengirė ir Minčios giria, vandens lygio svyravimo dėsningumais pasižymintis Balčio ežeras, savitas Ginučių ąžuolynas, gyvybės pilnas Žeimenos slėnis su senvagėmis, Kretuonykščio, Kriogžlio, Pagilūtės pelkynai. Gausu itin retų augalų ir grybų rūšių, Europos Bendrijos svarbos paukščių, žinduolių, vabzdžių. Čia galima ne tik laukinėmis orchidėjomis pasigrožėti, bet ir vilką, lūšį sutikti, uralinę pelėdą išgirsti.

Aukštaitijos nacionalinio parko architektūros įžymybė, pavaizduota ne tik nacionalinio parko emblemoje, bet ir 1 lito popierinėje kupiūroje – Palūšės medinė bažnyčia su varpine. Didelė tradicinių etnografinių kaimų įvairovė. Pagal gatvinių rėžinių, kupetinių, vienkieminių kaimų ypatybes galima atsekti šimtmečius vykstančią Lietuvos kaimo raidą. Seniausius laikus mena Papiliakalnės, Ginučių piliakalniai, akmens ir žalvario amžiaus kapinynai, V – XI amžiaus pilkapynai, sudarantys vieną didžiausių senovės gyvenviečių kompleksų Lietuvoje.