VĖLINĖS IR ILGĖS – IŠSAUGOTAS PAVELDAS
Vėlyvą rudenį Lietuvoje minimos dvi glaudžiai susijusios tradicijos – Ilgės ir Vėlinės. Nors šiandien dažniausiai kalbame apie Vėlines, jų šaknys glūdi daug senesniuose baltų papročiuose ir tikėjimuose.
Senovės lietuviai spalio pabaigoje ar lapkričio pradžioje švęsdavo Ilges – mirusiųjų atminimo ir bendrystės su protėviais šventę. Ji vykdavo jau nuėmus derlių, kai baigdavosi pagrindiniai lauko darbai ir atsirasdavo laiko susikaupimui. Buvo tikima, kad šiuo metų laiku mirusiųjų vėlės aplanko savo namus, artimuosius ir kadaise gyventas vietas. Todėl žmonės stengdavosi jas pagerbti ir simboliškai pavaišinti.
Pats senasis pavadinimas „Ilgės“ atspindi žmogaus ryšį su tais, kurių nebėra šalia. Ilgių metu apeigos vykdavo tiek namuose, tiek kapinėse. Ant stalo būdavo paliekama maisto, gėrimų, dalis vaišių paaukojama protėviams. Šiuo metu buvo kepama duona, giedamos dainos, atliekamos apeigos, skirtos protėvių atminimui.
Į Lietuvą atėjus krikščionybei, senosios Ilgių tradicijos pasikeitė. Šiais laikais lapkričio 1-ąją minima Visų šventųjų diena. Vėlinės minimos lapkričio 2-ąją. Šiandien šios dienos pirmiausia siejamos su kapų lankymu, žvakių degimu ir malda už mirusiuosius.
Ilgių ir Vėlinių paveldas gyvas ir Lietuvos saugomose teritorijose. Ypač išskirtiniai Ilgių papročiai išlikę Dzūkijos nacionaliniame parke, kur kaimuose žmonės iki šiol susirenka į kapines prie laužų. Liepsna čia simbolizuoja šviesą ir ryšį tarp gyvųjų bei mirusiųjų pasaulių.
Dieveniškių istoriniame regioniniame parke ne vienerius metus organizuojami Ilgių renginiai, kuriuose pristatomos senosios mirusiųjų pagerbimo tradicijos, baltų pasaulėžiūra, papročiai ir vietos etnokultūros paveldas.
Neries regioniniame parke Ilgių ir Vėlinių laikotarpis siejamas su protėvių atminimo puoselėjimu. Karmazinų pilkapyne organizuojami protėvių pagerbimo renginiai, o pažintiniuose žygiuose po senąsias šventvietes lankytojai supažindinami su baltų tikėjimu ir pilkapių istorija.
Neatsitiktinai Vėlinės sutampa su gamtos rimties laikotarpiu. Gamtoje įsivyrauja ramybė, primenanti amžiną gyvybės ciklą – gimimą, brendimą, nykimą ir atsinaujinimą. Vėlinės ir senosios Ilgės primena, kad žmogus yra neatsiejama GAMTOS dalis.