2026-11-18

SAUGOMOS NE TIK RŪŠYS, BET IR BUVEINĖS

Nuotraukoje - saugoma plačialapė klumpaitė. 

Turbūt esate girdėję apie Lietuvos raudonąją knygą, bet ar esate susimąstę – kodėl tiek daug augalų, gyvūnų, vabzdžių rūšių atsiranda šioje knygoje? Kodėl nyksta tiek daug rūšių? Kaip tai sustabdyti?

Saugomų ir retų rūšių apsauga prasideda ne tik nuo paties augalo ar gyvūno, o nuo jo gyvenamosios vietos išsaugojimo. Net griežčiausiai saugoma rūšis neišliks, jei bus sunaikinta buveinė, kurioje ji gyvena. 

Kaip pasakoja Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos Biologinės įvairovės skyriaus patarėjas Raimondas Čiuplys, Europos ekologinis tinklas „Natura 2000“ sukurtas būtent tam, kad būtų išsaugotos vertingiausios gamtinės buveinės, kaip antai: įvairios pelkės, rūšių turtingos pievos ir ganyklos, natūralūs ežerai, upių slėniai, vakarų taigos miškai ar kitos gamtai svarbios teritorijos. Čia saugomi ne pavieniai organizmai, o visa gyvybės bendrija – augalai, vabzdžiai, paukščiai, gyvūnai, dirvožemis, vandens režimas – sudarantys tarpusavyje susijusią ekosistemą.

Pažymėtina, kad daugelis „Natura 2000“ teritorijų visiškai ar iš dalies persidengia su valstybės saugomomis teritorijomis – nacionaliniais ir regioniniais parkais, rezervatais, draustiniais.

Kai kurios rūšys yra labai jautrios žmogaus ūkinei veiklai. Jeigu pasikeičia buveinė, aplinka, kur rūšis gyveno, pablogėja sąlygos ir tai rūšiai. Tarkim, jeigu nusausinama šlapia pieva, sunyks drėgmę mėgstantys augalai, o iškirtus tankų brandų mišką, kur mėgo perėti juodasis gandras, būtų sunaikinta šio reto ir saugomo paukščio buveinė, jam tektų ieškotis kitos vietos gyventi.

Ypač daug saugomų rūšių aptinkama pelkėse. Praėjusį šimtmetį Lietuvoje buvo intensyviai sausinamos pelkės, todėl natūralių, nemelioruotų pelkių išliko palyginti nedaug. Dėl šios priežasties daugybė pelkinių augalų ir gyvūnų tapo reti. Pelkėse aptinkamos įvairios saugomos gegužraibinių augalų rūšys, reti kiminai, vabzdžiaėdis augalas tuklė, kalkingose buveinėse įsikurianti šakotoji ratainytė ar karališkoji glindė. Šiose šlapiose buveinėse gyvena ir reti paukščiai, tokie kaip tetervinas ar švygžda, skraido nykstantys drugiai – pelkiniai satyrai.

Ne mažiau vertingos ir natūralios pievos. Daugelis jų dešimtmečius buvo šienaujamos arba jose ganėsi gyvuliai. Nustojus jas naudoti tradiciniais būdais, pievos ėmė užželti krūmais, keitėsi augalija ir nyko rūšys, prisitaikiusios gyventi atvirose buveinėse. Viena tokių rūšių yra žalioji plateivė, dabar Lietuvoje, kiek žinoma, išlikusi vienintelėje vietoje. Drėgnoje pievose džiugina kardelių žiedai, o ant sauso kalvos šlaito galima aptikti melsvąjį gencijoną. Natūraliose pievose peri ir vienas sparčiausiai Europoje nykstančių pievų paukščių – griežlė.

Teisinę apsaugą rūšims suteikia Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių įstatymas bei Saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašas. Būtent šiuose teisės aktuose nustatyta, kurios rūšys Lietuvoje yra saugomos ir kokie apsaugos reikalavimai joms taikomi.

Dar vienas svarbus įrankis, saugant mūsų krašto biologinę įvairovę, yra Saugomų rūšių informacinė sistema (SRIS). Tai nacionalinė informacinė bazė, kurioje kaupiami duomenys apie saugomas gyvūnų, augalų ir grybų rūšis bei jų radavietes. 

Saugomos rūšys ir buveinės dažnai atrodo kaip gamtosaugininkų ar mokslininkų rūpestis, tačiau iš tiesų jų išsaugojimas priklauso nuo kiekvieno iš mūsų. Saugodami retą orchidėją, kurtinį ar juodąjį gandrą, saugome kur kas daugiau – visą ekologinį tinklą, nuo kurio priklauso ir žmogaus gerovė.