ŠILINIŲ DZŪKŲ GRYBAVIMO TRADICIJA
Nuo seno žmogus sugyveno su gamta ir naudojosi jos teikiamomis gėrybėmis. Šimtmečiais kaupta sugyvenimo išmintis yra vienas didžiausių mūsų turtų. Tai žinija, nepavaldi dirbtiniam intelektui, ją įsisavindama ir įgalindama žmonija nuėjo ilgą kelią.
O pradžioje buvo grybai... Grybų sėkla iš dangaus krinta, sakoma: migla krito – grybai dzygo! Šilų dzūkai, gyvenantys didesnėje Dzūkijos nacionalinio parko dalyje, grybus vadina Dzievulio rasa, pažįsta kiekvieną pušelę ar ėglį, po kuriuo gali juos rasti, užuodžia ir girdi grybus dygstant dar iš savo kiemo, o save išdidžiai miško vaikais vadina.
Gamtinė aplinka nulėmė, kad šilinių dzūkų krašte ilgus šimtmečius plėtojami verslai, susiję su miško gėrybių naudojimu. Grybavimas ir uogavimas – ypač svarbios šilinių dzūkų tradicijos, išskiriančios juos ne vien regiono, bet ir šalies mastu. Dygstant grybams dar ir šiandien sunkiai nusisamdysi pagalbinį darbininką šiluose, visi prapuola miškuose. Grybų buvo prirenkama tiek, kad kai kuriuose kaimuose jiems džiovinti specialiai įrengdavo grybines – bunkerius. Tokie statiniai išskirtinai būdingi tik šilinių dzūkų kaimams.
Grybų vertė ir emocinis grybavimo veiklos pasitenkinimas kūrė ryšį, šiandien neatsiejamą nuo šilų dzūkų tapatybės, tai tarytum fizinio būvio pratęsimas, kuris nulemtas psichologinių pojūčių ir formuoja aiškiai apibrėžtą pasaulėjautą.
Išskirtinis dėmesys ir pagarba skiriama pirmam rastam baravykui, kiekvienas turi savas apeigas jo pasveikinimui, o jo parnešimas namo ir suvalgymas draugėje garantavo sėkmingą derlių. Vieni bučiuoja, kiti paspjaudo triskart ir visi vis prašo sėkmingo tolesnio vedimo.Pirmą grybą neša namo, tai ką tu! Pacį pyrmų ajajaj dzaugies ir pfu pfu pfu grybelia, ir jau namo namo, ir an skarvados jau jį. Pyrmų grybų dar pažanklini, išpjaustai tį kur kų, padarai peiliu, kad jau žinotai, kad jis pyrmas.
Toks pagarbos demonstravimas gamtinei aplinkai yra svarbus aspektas, suteikiantis galimybę tolesniam pažinimo procesui. Vaikščiojimui miške dzūkai turi daugybę ištarmių, jie ir landzioja, ir nardo, nardzioja, ir sukas, kruliavoja, lakia, takavoja, akimi vadzioja... Visa tai kalba ne apie ėjimą iki tikslo, o apie ėjimą stebint, taip užsimezga ypatingas ryšys, suteikiantis galimybę jaustis kaip namuose, kaip žvėrelimiške. Man atrodo kap pripylta man visur.
Gebėjimas orientuotis, rasti, gauti įpareigoja ir gimdo atsakomybės jausmą, todėl gero grybautojo savybė yra rūpinimasis grybijomis / grybijaitėmis, dalinimasis miške su kitais ir saikas. Aš kur pakirmijis, kur kų, tai sakau, bus žiemai voverytėm, tarp, kap būna dzvišakis, tan inskiepinu, ar šilokų ar kų, sakau žvėreliam.
Nors miške šilų dzūkai jaučiasi kaip namuose, kaip karaliai, bet suvokiama, kad tikrieji karaliai čia miško gyventojai, todėl bandoma simboliškai jiems prilygti. Nu kai vilkai ainam po miškus ir viskas, mes vuogas gaudom, grybus, lepeškas.
Be abejo, pagrindinis grybautojo pranašumas yra grybijų žinojimas. Šių vietų perdavimas vaikams simboliškai atkartoja žemdirbių kultūroje svarbų žemės paveldėjimą. Tai lemia, kad grybijos neišduodamos ir slepiamos nuo svetimųjų, grybijomis rūpinamasi. Iš kartos į kartą perduodamos ne tik grybijos, bet ir žinios, kaip stebint gamtą orientuotis grybavimo metu. Dar žiemą stebėtas dangus, ant ledo susidarantys burbulai, ant sniego skraidančios musiukės, pavasario antra diena pranašavo vasaros orus, kurie vėlgi lemdavo grybų derlių. Ėmus žemei žydėt, pasirodžius pumpuciams (kukurdvelkiams), dzūkai vos švintant jau miške, anksti, nes tokiu metu grybai geriau matomi, nes miške paukščių čiulbėjimas, glostanti žaluma ir samanų kilimai, ištraukiantys iš basų nuvargusių kojų susikaupusius sunkumus.
Dažniausiai šiliniai basi ir po miškus, ir po pieskas (smėlį) keliaudavo, dirvožemis darė poveikį ir jų apavo pasirinkimui. Ilgiems atstumams įveikti tinkamiausias lengvas apsiavimas: vyžos, petkės (čempės) ar naginės, o ilgus nuotolius sunkiai naštai nešti tinkamiausios lengvos ir talpios balaninės kašelės, kurios nešiotos ant pečių. Todėl neretai kaimynai juos vadino vyžiniais, šyčkiniais ar kašaliniais, o sutikę vis palydėdavo garsiuoju posakiu: Jei ne grybai ir ne uogos, šilų mergos būtų nuogos. Jei ne grybai ir ne grikiai, šilų bernai būt apdriskę.
Pasijuokdavo, kad nuo kašelių jų pečiai nutrinti, kad geltonam daktarui (lepeškoms, voveraitėms) apylinkėse pasirodžius visi sveiki staiga tampa. Ir iš tiesų, kaip pasakoja, lepeškos seniau cyltais dzygo, tad rinktos į specialius grybavimo kašikus, kuriuose jų tilpdavo apie 100 kg (tokį galima pamatyti ir Marcinkonių etnografinėje ekspozicijoje) arba tiesiai į vežimus.
Visgi daugiausia dėmesio čia skiriama vertingiausiems grybams – baravykams, šilų dzūkai juos ir vadina bendriniu žodžiu grybas. Pirmi grybai (baravykai) pasirodo gegužės mėnesį, vadinami mojiniai, o paskutiniai –zelionkiniai,šie dygsta kartu su žaliuokėmis (zelionkomis) iki užsnigimo. Pagal rūšis baravykai dzūkų skirstomi į trakinius baltagalvius (beržyniniai ir kiti baravykai) ir juodagalvius (pušyniniai baravykai).
Lepeškos rinktos pardavimui, į kašelę kartais įkrisdavo ir kazlėkai,makavykai (juodzikiai) ar raudonviršiai (varnėkai); rauginimui rinktos žaliuokės(zelionkos), rudmėsės (rudamėsės), o kiti grybai nevertinti ir tiesiog vadinti –budėmis. Taip grybaujama nuo balandžio mėnesio, kai ima dygti bobausiai (šmarškos, jos taip pat rinktos pardavimui) iki lapkričio mėnesio, kol užsninga ar namo pareinama su vienu grybu.
Baigus grybauti įprasta atsisveikinti su savo grybijomis, su mišku –užlaušč pušelaitį (simboliškai užlaužiama šakelė ar maža pušelė žymėjo sezono arba žmogaus grybavimo veiklos pabaigos laiką). O vėliau gerai išdžiovinti grybai, saugoti maišuose ar kubiluose, tapdavo pagrindine dzūkų valiuta, pasiekdavusia net Rusijos, Lenkijos turgus. Žinoma, nepamainomi jie buvo ir maistui, ir vaistui.
Šilinių dzūkų tradicinė vakarienė per Kūčias neįsivaizduojama be grybų rasalo, ausyčių (piroškių) ir kitų patiekalų iš grybų. Grybai buvo svarbi paspirtis pasninko metu. Džiovintų baltų grybų (baravykų) nuoviras apsaugojo nuo peršalimo ir kitų ligų, džiovintas grybas tiko ir prie skaudančio danties, ir prie vočių, mastito. Dar ir šiandien gaminami vaistai iš musmirių, bobausių, beržo grybo (cyro) ir kitų.
Grybavimo veikla iš pamatinio poreikio prasimaitinti išaugo į gausią žinių, tikėjimų ir papročių sistemą, formuojančią ir palaikančią gyvybišką, nuolat kuriamą šilinių dzūkų ryšį su juos supančia aplinka – mišku. Nors šiliniai dzūkai pelnėsi iš miško, nepamiršdavo juo pasirūpinti, gerbti ir saugoti, o kartu ir atrasti grybavimo veikloje emocinį pasitenkinimą. Ir šiandien šio ryšio palaikymas daro šios tradicijos išsaugojimą tokį reikšmingą.
Ištrauka iš leidinio „Gamtos ir kultūros vertybės saugomose teritorijose" Dalios Blažulionytės straipsnio.
Atnaujinimo data: 2025-09-03
Taip pat skaitykite:
SUSITARIMAS DĖL DIDESNĖS SAUGOMŲ RŪŠIŲ APSAUGOS
PRASMINGA KARJERA GAMTOSAUGOJE
STRĖVININKŲ DRAUSTINYJE SAUGOMI SENIEJI ĄŽUOLAI