KONTROLIUOJAMAS DEGINIMAS: KODĖL JIS REIKALINGAS?
Giedriaus Švitros nuotraukoje - smiltyninis gvazdikas.
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti paradoksalu, kad gamtosaugininkai sąmoningai naudoja ugnį saugomose teritorijose. Tačiau kontroliuojamas deginimas yra viena veiksmingiausių gamtotvarkos priemonių atkurti buveines, kurios šimtmečius formavosi veikiamos natūralių gaisrų.
Tūkstančius metų Dzūkijos kraštovaizdį formavo gamtos procesai. Vėjo pustomose žemyninėse kopose ir pušynuose periodiškai kildavo gaisrai, o stambūs žolėdžiai mindydavo paklotę. Dėl to išlikdavo atviros, saulės apšviestos buveinės, kuriose klestėjo įvairūs augalai, vabzdžiai ir gyvūnai.
Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais situacija smarkiai pasikeitė. Nederlingi smėlynai buvo apsodinti tankiais miškais, gaisrų prevencija beveik visiškai eliminavo natūralią ugnį, o gyvulių ganymas nunyko. Dėl to atviros ir pusiau atviros buveinės ėmė sparčiai užželti krūmais ir medžiais. Kartu nyko ir joms būdingos rūšys. Tarp jų atsidūrė daugiau nei du šimtai laukinių bičių rūšių, kurių dalis Lietuvoje aptinkama tik Dzūkijoje.
Siekdami atkurti vertingas buveines, Dzūkijos nacionalinio parko specialistai prieš porą metų pradėjo įgyvendinti gamtotvarkos priemones. Parinktose teritorijose buvo šalinami medžiai ir krūmynai, atkuriamos žemyninės kopos, o praėjusiais metais papildomai pritaikytas kontroliuojamas miško paklotės deginimas.
Ši priemonė taikoma griežtai laikantis saugumo reikalavimų: deginama šaltuoju metų laiku, įvertinus oro sąlygas ir vėjo kryptį, plotai apribojami mineralinio dirvožemio juostomis, o darbų metu budi ugniagesiai bei specialistai.
Nors iškart po deginimo ar kopų atvėrimo darbų vaizdas gali atrodyti niūrus, gamta atsigauna stebėtinai greitai. Vos per kelerius metus pasirodė akivaizdūs teigiami rezultatai.
Biologinės įvairovės stebėsena rodo, kad atkurtose Dzūkijos nacionalinio parko teritorijose sparčiai gausėja retų rūšių. Vienas ryškiausių pavyzdžių yra plėviasparniai vabzdžiai. Per dvejus metus rūšių skaičius padvigubėjo.
Kartu su vabzdžiais į atkurtas buveines sugrįžta ir šviesamėgiai augalai. Atvertose kopose gausėja vėjalandžių šilagėlių, smiltininių gvazdikų, čiobrelių bei kitų retų smėlynų rūšių. Didesnė vabzdžių gausa pritraukia paukščius, o visa ekosistema tampa gyvybingesnė ir atsparesnė.
Dzūkijos nacionalinio parko patirtis rodo, kad kontroliuojamas deginimas nėra gamtai kenkianti priemonė. Priešingai, tai moksliškai pagrįstas būdas grąžinti ekosistemoms natūralius procesus.