SAUGOMOSE TERITORIJOSE PUOSELĖJAMI PILIAKALNIAI
Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba organizavo mokymus „Piliakalniai – nematerialaus kultūros paveldo objektai“, skirtus saugomų teritorijų lankytojų centrų ir gamtos mokyklų specialistams, kultūrologams. Šiuo metu Lietuvoje suskaičiuojama net 1014 piliakalnių. Populiaresni piliakalniai gausiai lankomi, mėgstami turistų ne tik kaip kraštovaizdžio elementai, bet ir kaip nematerialaus kultūros paveldo vietos. Čia regionų bendruomenės, saugomų teritorijų direkcijos organizuoja daug prasmingų renginių: piliakalnių sąšaukas, baltiškas sueigas, kalendorines šventes.
Mokymų metu archeologas, istorikas prof. dr. Rimvydas Laužikas pristatė dvi svarbias temas: apie materialaus ir nematerialaus paveldo skirtumus bei jų sąveiką, taip pat kalbėjo apie paveldą kaip bendruomenių kūrimo ir komunikacijos priemonę.
Jo teigimu, piliakalniai yra puikus pavyzdys, kaip šie du paveldo sluoksniai susipina. Materialus paveldas – tai patys piliakalniai, jų reljefas, archeologiniai radiniai, o nematerialus – su jais susijusios istorijos, tradicijos, ritualai, šventės ir bendruomenių atmintis. Tik suvokus šią visumą galima tinkamai pristatyti piliakalnius lankytojams.
Žemaitijos saugomų teritorijų direkcijos Kraštovaizdžio apsaugos skyriaus vedėjas Darius Ramančionis dalinosi praktiniais pavyzdžiais tema „Baltų vienybės sąšauka“. Jis pabrėžė, kad piliakalniai šiandien atlieka svarbų vaidmenį kaip bendruomenes telkiančios vietos.
Apie nematerialaus kultūros paveldo prasmę kalbėjo Aukštaitijos regioninės etninės kultūros globos tarybos pirmininkė Milda Petkevičienė-Dečkuvienė. Ji atkreipė dėmesį, kad šventės piliakalniuose nėra vien pramoga – jos padeda iš naujo atrasti ryšį su istorija ir protėvių pasaulėjauta.
Svarbi mokymų dalis buvo ne tik teorija, bet ir praktika. Dalyviai išbandė, kaip pateikti informaciją lankytojams, lankydamiesi dviejuose Sirvėtos regioninio parko piliakalniuose – Aučynų ir Kačėniškės. Ši išvyka leido pažvelgti į piliakalnius „gyvai“: ne tik kaip į kraštovaizdžio objektus, bet kaip į pasakojimų, patyrimų ir emocijų erdves.
Patirtinę programą papildė ir sutartinių giedojimas – unikali nematerialaus paveldo forma, leidžianti dar labiau pajusti piliakalnių dvasią ir jų ryšį su baltų kultūra.
Mokymai „Piliakalniai – nematerialaus kultūros paveldo objektai“ ne tik praplėtė dalyvių žinias, bet ir paskatino naujai pažvelgti į piliakalnius kaip į gyvą paveldą. Tai erdvės, kuriose susitinka istorija, tradicijos ir šiuolaikinis žmogus.
Tokie mokymai padeda stiprinti specialistų gebėjimus patraukliai ir prasmingai pristatyti piliakalnius lankytojams, o kartu – puoselėti ir išsaugoti piliakalnius ateities kartoms.