RETŲ SRAIGIŲ PAIEŠKOS SAUGOMOSE TERITORIJOSE
Šiemet saugomų teritorijų biologinės įvairovės specialistai vykdo moliuskų monitoringą, kurio metu ypatingas dėmesys skiriamas vijukinių šeimos sraigėms. Šių mažyčių moliuskų stebėsena atliekama tik kartą per penkerius metus, todėl kiekvienas monitoringo ciklas suteikia vertingų žinių apie jų būklę ir buveinių išsaugojimą.
Kadangi vijukai yra vos 1–3 milimetrų dydžio, jų paieška reikalauja ne tik kantrybės, bet ir specialių žinių. Kaip rasti šių mažų sraigių buveines, kaip jas pastebėti ir atskirti nuo kitų moliuskų rūšių, saugomų teritorijų direkcijų biologinės įvairovės specialistai mokėsi mokymuose, kurie vyko Sirvėtos regioniniame parke. Juos vedė Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro lektorė dr. Grita Skujienė ir Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos Metodinio analitinio centro ekspertas Giedrius Vaivilavičius.
Lietuvoje aptinkama apie 180 moliuskų rūšių, o vijukai yra vieni iš jų. Jie priklauso pilvakojų moliuskų grupei ir išsiskiria labai mažu dydžiu. Šios sraigės dar vadinamos suktenėmis. Pavadinimas „suktenė“ atsirado anksčiau ir siejamas su būdinga susukta kriauklės forma, tačiau šiandien abu pavadinimai – vijukai ir suktenės – vartojami kaip sinonimai.
Lietuvos Raudonojoje knygoje įrašytos trys vijukinių šeimos rūšys. Mažasis vijukas gyvena pašlapusiose pievose su vešlia žoline augalija. Kemsyninis vijukas aptinkamas žemapelkėse ir prie užpelkėjusių ežerų, o drūtasis vijukas renkasi užžėlusių ežerėlių liūnus, kuriuose gausu drėgmę mėgstančių augalų.
Šių mažų sraigių reikšmė gamtai yra kur kas didesnė, nei galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Kelios vijukų rūšys įtrauktos į Europos Sąjungos Buveinių direktyvą, o jų apsaugai steigiamos Natura 2000 teritorijos. Vijukai laikomi itin vertingais buveinių indikatoriais. Jie savo gyvenamosiose vietose yra išlikę nuo ledynmečio laikų, todėl jų radimas rodo, kad buveinė tūkstančius metų išliko beveik nepaliesta ir išsaugojo natūralias sąlygas.
Mokymuose dalyvavęs Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos Biologinės įvairovės skyriaus vyr. specialistas Andrejus Gaidamavičius pasidalino įdomia patirtimi: moliuskų specialistai kartais naudojasi savotišku „atvirkštiniu metodu“. Ieškodami šių vos kelių milimetrų dydžio sraigių, ekologai pirmiausia pasižiūri, kur auga daug retų augalų rūšių. Jei vieta turtinga retų augalų, labai tikėtina, kad joje gyvena ir retieji vijukai.
Monitoringo ir mokymų metu specialistams pavyko ne tik praktiškai susipažinti su šiomis beveik plika akimi nepastebimomis sraigėmis, bet ir patikslinti duomenis apie jų radavietes. Surinkta informacija buvo suvesta į Saugomų rūšių informacinę sistemą (SRIS), kuri padeda kaupti žinias apie retas rūšis ir planuoti jų apsaugą ateityje.
Nors vijukai (suktenės) yra vieni mažiausių Lietuvos gyvūnų, jų reikšmė gamtos grandinėje yra didelė.