NATURA 2000 SAUGO NE TIK RŪŠIS, BET IR JŲ BUVEINES
G. Švitros nuotraukoje - saulės įšildomose smiltpievėse mėgsta medžioti vikrusis driežas.
Ar kada susimąstėte, kur iš tiesų gyvena augalai, vabzdžiai, grybai ar paukščiai? Kaip žmonėms reikalingi namai, taip ir kiekvienai gyvajai rūšiai būtina tinkama aplinka gyventi, maitintis, daugintis ir išlikti. Tokios vietos gamtoje vadinamos buveinėmis.
Būtent buveinių apsauga yra vienas svarbiausių Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ tikslų. Šis tinklas vienija vertingiausias Europos gamtines teritorijas, kuriose saugomos retos rūšys ir jų gyvenamosios vietos. Juk nepakanka apsaugoti vieną augalą ar gyvūną. Jei išnyks jo namai, išnyks ir pati rūšis.
Vienas įdomiausių tokių gamtinių „namų“ pavyzdžių Lietuvoje yra karbonatinių smėlynų pievos.
Iš pirmo žvilgsnio karbonatinių smėlynų pievos gali atrodyti kuklios. Jose nėra vešlių aukštažolių ar derlingų dirvų. Priešingai – tai sausos, nederlingos, saulės kaitinamos vietos, kur tarp augalų dažnai matyti atviro smėlio lopinėliai.
Tačiau būtent tokios sąlygos leidžia čia klestėti ypatingiems augalams. Smėlėtose pievose žydi melsvoji kelerija, šiliniai gvazdikai, smiltyniniai šlamučiai, paprastosios gvaizdės ir daugybė kitų sausras pakeliančių augalų rūšių. Šios pievos aptinkamos žemyninėse kopose, upių šlaituose ir smėlėtose lygumose Pietryčių, Pietų bei Pietvakarių Lietuvoje.
Europos mastu tai pripažinta svarbi buveinė, turinti kodą 6120 „Karbonatinių smėlynų pievos“.
Nors žmogaus akiai tokios pievos gali pasirodyti skurdžios, gamtai jos yra nepaprastai turtingos. Atviro smėlio plotuose gyvena įvairios smėliabitės, retos vapsvos, ilgažandžiai bembiksai. Čia gausu skėrių, žiogų ir drugių rūšių, tarp kurių yra ir saugomų bei labai retų Lietuvoje rūšių.
O kur daug vabzdžių, ten netrūksta ir kitų gyvybės formų. Šiose pievose medžioja vikrieji driežai, maisto ieško kukučiai ir medšarkės, peri retos rūšys, pavyzdžiui, dirvoninis kalviukas, įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.
Paradoksalu, tačiau šiai vertingai Natura 2000 buveinei išlikti padeda ne tik gamta, bet ir žmogaus veikla. Šimtmečius tokios pievos buvo ganomos. Galvijų kanopos išjudina dirvožemį, neleidžia susidaryti tankiai samanų ir žolių dangai, todėl išlieka atviri smėlio plotai, būtini daugeliui augalų ir vabzdžių rūšių. Viena didžiausių šių pievų apsaugos problemų šiandien yra tradicinio ganymo mažėjimas. Daugelyje vietovių nelikus smulkiųjų gyvulių augintojų, tokių buveinių išsaugojimas tampa sudėtingas ir reikalauja papildomų gamtotvarkos priemonių bei investicijų.
„Natura 2000“ teritorijos primena svarbią tiesą: gamtoje viskas susiję. Saugodami buveinę saugome ne vien kraštovaizdį ar augalus. Saugome tūkstančius tarpusavyje susijusių gyvybės formų – nuo smiltyje lizdus kasančios bitės iki reto paukščio, nuo mažo žiedo iki driežo, besišildančio saulės atokaitoje.
Karbonatinių smėlynų pievos yra puikus pavyzdys, kad net iš pirmo žvilgsnio kukli ir skurdi gamtos vieta gali būti neįkainojami namai daugybei rūšių.