KUR VYKSTA GAMTOTVARKA, ŽYDI MŪSŲ KRAŠTO ORCHIDĖJOS
Retieji gegužraibinių šeimos augalai, dar vadinami lietuviškomis orchidėjomis, yra vieni paslaptingiausių mūsų krašto augalų. Lietuvoje jų aptinkama daugiau apie 30 rūšių: įvairios gegužraibės, įspūdingos plačialapės klumpaitės, gegūnės, garbenės...
Dauguma jų įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą, nes šie augalai yra saugomi ir jautrūs aplinkos pokyčiams. Vienais metais augalas gali gausiai žydėti, o kitais visai nepasirodyti, laukdamas geresnių sąlygų.
Didžiausia grėsmė lietuviškoms orchidėjoms kyla dėl jų buveinių nykimo. Natūralios pievos nyksta – jos sausinamos, tręšiamos, pamažu apauga krūmais bei medžiais.
Todėl svarbi tampa kryptinga gamtotvarka – žmogaus atliekami, bet gamtai padedantys veiksmai, leidžiantys šioms rūšims išlikti. Vienos svarbiausių priemonių yra pievų šienavimas, grėbimas ir susikaupusios biomasės pašalinimas.
Reguliarus pievų, kur auga lietuviškos orchidėjos, šienavimas dažniausiai atliekamas vėlyvą vasarą ar rudenį. Tai neleidžia pievoms užželti krūmynais ir medžiais, kurie užstotų šviesą. Orchidėjoms būtina atvira, saulėta aplinka. Ne mažiau svarbu ir tai, kad šienaujama tik tuomet, kai augalai jau būna subrandinę sėklas. Tačiau vien nupjauti žolę neužtenka. Būtinas ir kitas žingsnis – nupjautos žolės išgrėbimas ir išvežimas. Tokiose vietose mažyčiai orchidėjų daigai turi daugiau galimybių įsitvirtinti ir išgyventi.
Kai kur taikomas ir ekstensyvus galvijų ganymas. Įdomu tai, kad anksčiau būtent galvijai buvo pagrindiniai „gamtotvarkininkai“ – ganydami jie suardydavo velėną, suformuodavo atvirus plotus ir neleisdavo pievoms apaugti. Šiandien šią funkciją dažniausiai pakeičia mechaninis šienavimas.
Gamtotvarkos priemonės duoda rezultatų: tinkamai prižiūrimose pievose mūsų krašto orchidėjos ne tik išlieka, bet ir pamažu atsigauna. Buveinių atkūrimas leidžia sugrįžti ne tik gegužraibėms, bet ir visai pievų biologinei įvairovei – vabzdžiams, drugiams, paukščiams. Taigi, gamtotvarka yra ne tik konkrečių rūšių gelbėjimas, bet ir visos ekosistemos atkūrimas.
Net ir geriausios gamtotvarkos priemonės bus bevertės, jei patys žmonės niokos buveines – skins gražiuosius augalus, tryps jų buveines ar bandys gegužraibinius augalus persodinti į savo sodus.
Turime elgtis atsakingai ir, siekiant išsaugoti gegužraibinių šeimos augalus, prisidėti prie gamtotvarkos darbų – dalyvauti savanorystės talkose, kurias organizuoja saugomų teritorijų direkcijos.
