Į PAGALBĄ SENOLIUI STELMUŽĖS ĄŽUOLUI

Data

2021 04 09

Įvertinimas
0
Stelmužės ąžuolas. Vasilijaus Kukonenkos nuotrauka2.JPG
Stelmužės ąžuolas. Vasilijaus Kukonenkos nuotrauka.

Stelmužės ąžuolas Zarasų rajono savivaldybės Imbrado seniūnijos Stelmužės kaime – vienas iš labiausiai žinomų seniausių gamtos paminklų Lietuvoje ir Europoje. Medžio senolio amžius gali siekti apie 1500 metų ir daugiau. Tokio amžiaus sulaukusiems medžiams senoliams išlikti kiek įmanoma mažiau paveiktiems laiko yra neįmanoma be žmogaus pagalbos, o kartais neužtenka ir net pačių didžiausių pastangų.

Ne vien medžio amžius įspūdingas. Gamtos galiūno apimtis 1,3 m aukštyje – daugiau kaip 9,5 m, ties šaknimis – net 13 m, lajos skersmuo – 20 m. Į viršų senolis stiebiasi 19 m (kituose šaltiniuose nurodoma 23 m). Sakoma, kad ąžuolo kamienui apimti reikia bent devynių-dešimt suaugusių žmonių. Tiesa dabar senolio glėbiasčiuoti neleidžiama – jis aptvertas tvorele, kad lankytojai netryptų šaknų ir ąžuolas būtų kuo ilgiau gyvybingas.

O viršūnės ąžuolas nuo senų laikų nebeturi. Pasakojama, jog  praėjusiame amžiuje įnirtę vietos baudžiauninkai ją nulaužė ir paleidę riedėti nuo kalno, kai pro šalį važiavo caras – taip jie norėjo atkeršyti už baudžiavą. Buvę taip ar nebuvę, bet nulūžus viršūnei ąžuole atsivėrė kiaurymė, kuri vis platėjo ir gylėjo, todėl  senolį teko gydyti – 1995 metais Zarasų miškininkai iš drėvės, sako, išvežę 12 vežimų trūnėsių.Ir šiais laikais restauratoriai kone kasmet specialiu skysčiu dezinfekuoja ir impregnuoja senolio žaizdas. Jos užlopytos skarda, liemuo viršuje suveržtas stipriu lynu, šakos paremtos storais rąstais.

Ta drėvė labai masina smalsuolius, nes nuo senų laikų atsiviję gandai, kad per drėvę galima nusileisti į požemio pasaulį, kad po ąžuolo šaknimis galįs būti paslėptas lobis. Kodėl ne, jei po šio galiūno šakomis senovėje degusi šventoji ugnis, prie medžio šaknų būdavo deginami aukurai bei aukos dievams. Išties Stelmužės ąžuolas yra matęs nemažai. Čia užklysdavę Lietuvos kunigaikščiai, kryžiuočių ir kalavijuočių riteriai, švedų kariaunos. Pro čia žengė kaizerio bei Hitlerio kariuomenė. Drevėje rasti žmogaus griaučiai ir prancūziškas šautuvas byloja, kad drėvė tikriausiai buvusi vieno iš Napoleono kario slėptuve jam bėgant iš Rusijos.

„Visas Zarasų kraštas gražus. Pamatei sykį gyvenime, ir jau nebepamirši, kad ir kokias žemės planetos grožybes bepatytum. O užvis labiau traukia kiekvieno širdį garsiuoju milžinu, žilagalviu Stelmužės Ąžuolu, seniai pragyvenusiu vienmečius visoje Europoje, peržengusių antrąjį tūkstantį metų. Ateini prie jo tartum į didžią šventovę, tylią ir iškilmingą, kur kiekvienas ištartas žodis atrodo tikra šventvagystė, o kasdieniška pilka mintis – žmogaus menkystės paliudijimas. Susikaupę, susimąstę žmonės žvelgia į jį.  Nors metai slegia, senatvė žemyn lenkia, bet negalvoja apie mirtį mūsų girių protėvis“, - taip knygoje „Kas dainon nesudėta“ yra rašęs Juozas Baltušis.

2016 metais antrąkart Lietuvoje rengiamuose Metų medžio rinkimuose Stelmužės ąžuolas išrinktas Lietuvos metų medžiu. 2017-aisiais jis buvo Europos metų medžio konkurso dalyvis ir jam skirta trylikta vieta. Beja, 2010 metais išleistas pašto ženklas su H. Ratkevičiaus nufotografuotu Stelmužės galiūnu.

Įdomu ir tai, kad seniausiu lietuvišku medžiu laikomas ąžuolas turi ir latviško „kraujo“. Jis auga vis už kelių kilometrų nuo Latvijos sienos, o kažkada šį teritorija nepriklausė Lietuvai. Iki XX a. vidurio Stelmužė ir apylinkės įėjo į latvišką Kurliandijos guberniją (didžioji dalis Zarasų rajono buvo Kauno gubernijoje), priklausė Iliūkštės apskričiai, buvo Stelmužės valsčiaus centras. Pts Stelmužės pavadinimas yra latvių kilmės, kadangi latv. „muiža“ – „dvaras“. Perbraižius žemėlapį, gamtos paveldas atsidūręs šiąpus Lietuvos sienos.

Ąžuolai auga visame pasaulyje, jie nuo seno glaudžiai susiję su kultūros ir civilizacijos augimu ir plėtra, daugelyje šalių jie buvo ir yra ypač gerbiami, o vieta, kur auga ąžuolai buvo laikoma šventa. Iki pat 20 šimtmečio su ąžuolu buvo siejami padavimai: pavyzdžiui, kas laikys piniginėje arba kišenėje tris septynias arba devynias giles, bus apsaugotas nuo nelaimių ir ligų.

Stelmužės ąžuolui mokslininkai prognozuoja dar ilgą gyvenimą, jeigu aplinkybės susiklostys palankiai. Čekų mokslininkas Martinas Nemecas, kuris jau nuo 2005-ųjų metų stebi ir tiria Stelmužės ąžuolą bei pagal kurio rekomendacijas buvo tvarkoma Stelmužės ąžuolo aplinka, nupjauti kiti medžiai, kad neaptemdytų senojo galiūno, teigė, kad jis dar išgyvens kokius 300 metų, nebent koks kataklizmas jį nugriaus. Svarbu ir tai, kad vėjai dažniausiai būna iš vakarų pusės, o iš ten ąžuolą pridengia kalva ir bažnyčia.

Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, rūpindamasi gamtos paveldo paminklais ir objektais, artimiausiu metu rengiasi naujai paženklinti, sutvarkyti ir pritaikyti lankymui 650 gamtos paveldo objektų. Tarp jų atsidūrė ir Stelmužės ąžuolas. Pagal Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie AM vykdomą projektą „Kraštovaizdžio vertybių apsauga ir pritaikymas pažinti“ Stelmužės ąžuolui įrengtos 4 naujos medinės atramos, atsargiai paremiant kamienines šakas, kurios dar yra gyvos.

Šalia Stelmužės ąžuolo naujai pastatytas originalus informacinis stendas. Lankytojai gali užeiti į jį tarsi Stelmužės ąžuolo vidų, tokiu būdu suvokiant galiūno dydį ir pasiskaityti įdomios informacijos apie medžio senolio istoriją.

Senolio genams išsaugoti jau daug metų iš jo gilių auginami ąžuoliukai įvairiose Lietuvos vietose. Vienas Stelmužės ąžuolo proanūkis auga ir prie Nacionalinio saugomų teritorijų lankytojų centro Vilniuje. Tai pat šiame centre galima rasti nemažai įdomios informacijos apie Stelmužės ąžuolą.

Bet štai netikėta žinia – nors ir įdėta nemažai pastangų, kad ąžuolas išgyventų kuo ilgiau, vos prieš savaitę, šių metų kovo 31 dieną, neatlaikė viena iš senolio ąžuolo šakų. Nė atrama nepadėjusi...

„Zarasų kraštas“ – nepriklausomas Zarasų rajono laikraštis                                                                   

Straipsnį parengė Danutė Pulokaitė