ANYKŠČIŲ ŠILELIO GAMTOS IR KULTŪROS PAVELDO VERTYBĖS 

Data

2022 09 28

Įvertinimas
0
Puntuko akmuo 1943 m. Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio Žukausko memorialinio muziejaus archyvo nuotrauka.
Puntuko akmuo 1943 m. Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio Žukausko memorialinio muziejaus archyvo nuotrauka.

Minint Regioninių parkų 30-metį, tęsiame ciklą straipsnių apie regioninius parkus, kurie publikuoti naujame leidinyje „Gamtos ir kultūros vertybės regioniniuose parkuose“. Šį kartą siūlome pasiskaityti Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos patarėjos Rasos Gražienės straipsnį apie Anykščių regioninį parką ir Anykščių šilelį.  

Visus leidinio straipsnius galima rasti - https://vstt.lrv.lt/uploads/vstt/documents/files/Gamtos_kulturos_vertybes_regioniniuose_parkuose_2022(2).pdf 

Anykščių regioninis parkas įsteigtas 1992 m. vertingiausioms gamtos ir kultūros požiūriu šiaurės rytų Aukštaitijos teritorijoms išsaugoti, naudoti ir tvarkyti (plotas – 15 459 ha). Gamtos ir kultūros vertybėms išsaugoti   Anykščių   regioniniame   parke   išskirti: 1 gamtinis rezervatas, 4 kraštovaizdžio, 4 geomorfologiniai, 4 hidrografiniai, 3 botaniniai, 1 telmologinis, 1 urbanistinis draustinis. 

Palyginti su didžiausiomis, dešimtyse tūkstančių hektarų plytinčiomis Lietuvos giriomis, Anykščių šilelis – nedidelis, vos apie 1500 ha užimantis miškas. Tai 0,5–2,5 km pločio bei apie 10 km ilgio miško masyvas abipus Šventosios. Jame yra ir salpinių pievų abipus Šventosios, taip pat ir Virintos bei Šlavės žemupiai. Nedidelis, tačiau poeto Antano Baranausko taip apdainuotas, išgarsintas, kad Lietuvoje sunku sutikti žmogų, nebuvusį šilelyje. 

Pagal Lietuvos fizinį geografinį rajonavimą Anykščių šilelis priklauso paskutinio apledėjimo pakraštinių moreninių aukštumų srities Vakarų Aukštaičių plynaukštės rajonui. Geologiniu-geomorfologiniu požiūriu Anykščių šilelio geologinė sandara ir reljefas yra sudėtingo Rytų Lietuvos kraštovaizdžio – Baltijos ežeringųjų aukštumų – sudėtinė dalis. 

Anykščių šilelis garsiausias savo istorija ir vienas seniausiai saugomų miškų Lietuvoje. Šilelio dominantė – Šventosios upė – didžiausias Neries intakas, ilgiausia iš visų Lietuvos upių, tekančių tik per Lietuvos teritoriją. Ilgis 246 km, iš jų apie 30 km Anykščių regioniniame parke. Iš visų Lietuvos upių Šventoji turi daugiausiai salų – 79 (salingumas – 3,08 %). Išteka iš Ignalinos rajone esančio Samanio ežero, teka per 3 regioninius parkus – Sartų, Gražutės bei Anykščių. Į Šventąją suteka daugybė upelių. Giliausiai, it kokios stambios upės, įsirėžę, stačius skardžius suformavę per akmenis ir šiekštus į Šventąją garma vasaromis paprastai išdžiūstantys upeliai, skambiais, kaip A. Baranausko posmai vardais: Išplėštravis, Vingerkštynė, Marčiupys, Piktupis, Pakalnytė, Paramavietė, Gaugarys, Pašaltupys, Limenė. Tik Šlavė, gurganti iki 25 m gylio slėniuko dugnu, niekada neišdžiūsta. 

Šlavės upelio atodanga geologiniu gamtos paminklu paskelbta 2007 m. Joje atsiveria kvartero ir neogeno periodų uolienos. Šlavės slėnis – tai vienintelė vieta Lietuvoje ir Baltijos bei Skandinavijos šalyse, kur surastos seniausio tarpledynmečio, vadinamo Šlavės vardu, nuosėdos. Atodanga yra 19 m aukščio, jos ilgis 66 m. Šlavės slėnio šlaituose susiformavę trijų geologinių sistemų – devono, neogeno ir kvartero dariniai. Čia randamos dar priešledynmetinio kvartero nuosėdos, kai Skandinavijos kalnuose pradėjo formuotis ledynas. 

Norint pažinti šilelį galima keliauti Šventosios pažintiniu taku, kuris prasideda Anykščių miesto Vilniaus gatvės pabaigoje ir tęsiasi 4,7 km palei Šventąją. Take įrengta 17 pažintinių stotelių, yra pastatyti informaciniai žemėlapiai. Take pamatysite 2 saugomus medžius (tai Anykščių rajono savivaldybės saugomi gamtinio kraštovaizdžio objektai) – Šventosios pušį bei Uoksinę pušį. 

Šilelis nuo senų laikų yra neįkainojamas gamtos pažinimo objektas. Jame kūrybinio įkvėpimo sėmėsi poetas A. Baranauskas, rašytojai J. Biliūnas, A Vienuolis ir kiti. Čia gimė giesmių giesmė gamtai – taip pavadino E. Mieželaitis poemą „Anykščių šilelis“. 

Poeto A. Baranausko poemoje „Anykščių šilelis“ unikaliai įprasminta ne tik ši gamtos vertybė, bet ir miško svarba lietuviams. Poema pateko į Lietuvos rekordų knygą kaip į daugiausia užsienio kalbų išverstas lietuviškas kūrinys. Kūrinyje atskleistos miško spalvos, garsai, kvapai, net tyla, ramybė. Poema iliustruoja ypač glaudų žmogaus ir gamtos ryšį, tai galima pajausti skaitant kūrinį: „Miškan, būdavo, eini – tai net akį veria; Vat taip linksmina dūšią, užu širdies tveria, ad net, širdžiai apsalus, ne kartą dūmojai: Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?“.

Anykščių šilelio ir jo vertybių apsauga. Siekiant išsaugoti natūralią miško parko augaliją bei gyvūniją, kalvas ir vaizdingas Šventosios, Šlavės ir Virintos upių pakrantes, turinčias svarbią mokslinę, estetinę, turistinę ir kultūrinę reikšmę, 1960 m. buvo įsteigtas kraštovaizdžio (tuomet vadintas landšaftiniu) draustinis (plotas 1498 ha). Šiuo metu Anykščių šilelio kraštovaizdžio draustinis (plotas 1421,5 ha) yra sudėtinė Anykščių regioninio parko dalis. 

Botaninių tyrimų duomenimis, čia auga 769 aukštesniųjų augalų rūšių, daugiau nei 20 jų įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą. Augmenijos įvairovė, rūšių gausumas palyginti nedideliame draustinyje priklauso nuo augaviečių, dirvožemių ir vandens telkinių įvairovės. 

Šilelio reljefas labai įvairus ir sudėtingas. Paskutinis ledynas, prieš 14 tūkst. metų traukdamasis iš Anykščių apylinkių, paliko čia kalvotą reljefą. Šventosios slėnio šlaitai statūs, išraižyti gilių griovų šlaitais. 

Griežčiausia apsauga – gamtinio rezervato statusas – taikoma pietiniame šilelio pakrašty telkšančiam Budragaidžio ežerėliui ir jo apyežeriui. Tai Budragaidžio gamtinis rezervatas (plotas 63,2 ha), jame draudžiama bet kokia ūkinė ir rekreacinė veikla. 

Iš pirmo žvilgsnio Budragaidžio ežerėlis – paprastas, užpelkėjęs ežerokšnis. Regis, daug tokių Lietuvoje: pakraštyje liula, supasi liūnai, baugindami praeivį. Atrodo, tuoj plyš ir praris atsivėrusi akis. Vandens prisisiurbę kiminų patalai, išmarginti pabirusių spanguolių karoliukų ir iki pat vandens įsibridusių viksvų. Tolstant nuo ežero, kur vos vos sausiau – pribarstyta kreivų keružinių pušelių, kurios kranto link kopdamos, užauga vis aukštesnės ir aukštesnės. Pušelių pomiškyje, tarp samanų – mėlynių patalai, svaigulį keliantys gailiai, vaivorų guotai, baltuoja pūkinės švylių galvos. 

Atidesne akimi įsižiūrėjus netrunki įsitikinti, kad Budragaidis – visai nepaprastas ežerėlis, o vienintelis toks, su tik jam vienam būdingais augalais, retomis, saugomomis augalų ir grybų rūšimis. Vasarą tarp kiminų čia gali pamatyti itin retus ir savotiškus grybus – šiurkščiuosius grybliežuvius (Trichoglossum hirsutum). Šie keisti grybai neturi kepurėlės. Kaip sako pavadinimas, tikras pajuodęs liežuvis. Ežerėlio pakrašty, ant nuvirtusio medžio stuobrio čia rasi nepaprastai spalvingą kempininį grybą – skaisčiąją raudonpintelę. (Pycnoporellus fulgens). O ir augalų čia esama ypatingų. Vos kelios vietos Lietuvoje, kur auga neišvaizdi žolytė – liūninė viksva (Carex heleonastes). 

Siūbuojančiame liūne čia gali pamatyti gegužraibinių šeimos atstovų – dvilapių purvuolių (Liparis loeselii). Tai garsiųjų orchidėjų giminaitis, bet, skirtingai nuo įvairiaspalvių tropikų gražuolių, – kuklutis, smulkutis, su dviem lapeliais ir balsvais, smulkučiais žiedeliais. Tik per padidinamą stiklą įsižiūrėjus gali įsitikinti, kokie įmantrūs purvuolio žiedai, visai kaip orchidėjų, nesvarbu, kad smulkūs ir kuklučiai. Gamtiniame rezervate auga ir daugiau į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų augalų: siauralapės plautės (Pulmonaria angustifolia), vėjalandės šilagėlės (Pulsatilla patens), baltijinės (Dactylorhiza baltica) bei raudonosios gegūnės (Dactylorhiza incarnata). Rezervate stebėtas retas vabzdys – machaonas (Papilio machaon), mažasis erelis rėksnys (Clanga pomarina), į aukštapelkę maitintis užsuka gervės (Grus grus). 

Anykščių šilelis yra ir Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ dalis. Šilelyje aptinkamos europinės svarbos buveinės: 6210 Stepinės pievos, 6450 Aliuvinės pievos ir 9010 Vakarų taiga. Lietuvoje auga vos 15 augalų rūšių, įrašytų į Europos Bendrijos Buveinių direktyvą. Įdomu, kad iš 15 – net 5 aptinkamos Anykščių šilelyje. Tai dvilapis purvuolis (Liparis loeselii), vėjalandė šilagėlė (Pulsatilla patens), plikažiedis linlapis (Thesium ebracteatum), stačioji dirvuolė (Agrimonia pilosa) bei žvilgančioji riestūnė (Hamatocaulis vernicosus). Šie augalai – didžiulė šilelio vertybė, nes Lietuvoje turbūt nerasime kitos vietos, kur tokiame mažame plote būtų tokia didelė Europos mastu svarbių augalų koncentracija! 

Anykščių šilelio pasididžiavimas – geologinis gamtos paminklas (tuo pačiu archeologijos ir dailės paminklas) – Puntuko akmuo. Ledyno atvilktas, vėliau tirpstančio poledynmečio upės vagoje įstrigęs riedulys (maždaug prieš 14–20 tūkst. metų). Tai bene garsiausias ne tik šilelyje, bet ir Lietuvoje akmuo: „Nešęs velnias akmenį, didumo kaip gryčios, Ir sudaužyt norėjęs Anykščių bažnyčios... Arba ažuverst upės, bet kaip tik išvydęs Ąžuolyną pašvęstą ir gaidys pragydęs; Tuoj iš rankų paleidęs ir smėlin įmušęs...“

Taip Antanas Baranauskas rašė apie Puntuko akmenį. Iki pat 1956 m., kol melioratoriai iš po žemių neiškasė bent dukart stambesnio švediško gymio Barstyčių (Puokės) akmens, Puntukas buvo laikomas didžiausiu Lietuvos rieduliu, tad dalį garbės Anykščių šilelio senbūvis tarsi ir prarado. Užteks jam tos garbės – mat žmonių valia jis jau tapo labiausiai žinomu ir mylimu Lietuvos akmeniu! 

Puntuko ilgis – 6,9 m, plotis – 6,7 m, aukštis – 5,7 m, svoris – 265 t, didžiausia horizontali apimtis – 21,39 m. Puntukas ne tik įspūdingas geologijos paminklas ar legendomis apipintas mitologinis akmuo, jame įamžintas legendinių lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno atminimas. Taip priminti „Lituanicos“ lakūnų žygdarbį buvo nutarta dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, tačiau darbai prasidėjo tik 1942 m., aidint karo pabūklams. Virš Puntuko buvo sukalta daržinė ir per 180 dienų (pabaigė 1943 m. liepos 15-ąją, 10-ųjų skrydžio metinių proga) skulptorius Bronius Pundzius kartu su akmenskaldžiu iš Panevėžio S. Miškiniu ir kitais darbininkais Puntuko akmenyje iškalė S. Dariaus ir S. Girėno bareljefus bei jų testamento žodžius lietuvių tautai. 

Kadaise šalia Puntuko akmens žaliavo šventųjų ąžuolų giraitė. Apie šiuos ąžuolus sukurta daugybė legendų, čia buvo kūrenami aukurai ir aukojamos aukos dievams, meldžiamasi ir kabinami kryželiai. Apie Šventuosius ąžuolus rašė literatūros klasikai.

Ąžuolo, anot A. Baranausko buvo nevalia kirviu paliesti, nes pagonims lietuviams šis medis buvo šventas, priskirtas vyriausiajam dievui Perkūnui. Iki mūsų dienų išliko du šventi ąžuolai, 1990 m. praūžus vėtrai vienas ąžuolų išlūžo. Šventieji ąžuolai – Anykščių rajono savivaldybės saugomas gamtos paveldo objektas. 

Dešiniajame Šventosios krante, ten, kur į Šventąją įteka Patiliškio upelis, netoli jo žiočių guli Puntuko broliu vadinamas akmuo. Tai dar vienas geologinis gamtos paminklas. Akmuo nėra tiksliai apmatuotas, nes yra giliai žemėje, kyšo tik viršutinė įskilusi jo dalis, todėl akmens siluetas primena pražiotas fantastiško žvėries nasrus. Nežinia, kiek to žvėries po žeme, bet virš žemės dabar kyšo perpus mažiau nei Puntukas. 

Akmenys ne atsitiktinai susitiko toje pačioje Šventosios vagoje. Mat ši upė - savitai unikali Lietuvoje. Vien jau šių dviejų skirtingų riedulių kaimynystė liudija, jog jos vagą kraštovaizdyje rėžė tirpstantis dviejų skirtingų ledynų vanduo, jūrų marių link nutekėjęs. Taip giliai rėžė, kad ir stambiuosius riedulius paliko, ir net storą molio nuosėdų sluoksnį nuplovė, kvarcinio smėlio klodus atidengdamas! 

Dešiniajame Šventosios upės krante ties Limenės, Tėkmės ir Šventosios santakomis prisiglaudęs Peniankų kaimas. Į rytus nuo kaimo palei Šventąją driekiasi Peniankų miškas, kuriame yra archeologijos paminklas Peniankų pilkapynas. 1976 m. pilkapyną surado ir 3 pilkapius ištyrė Istorijos instituto archeologai. Išlikęs 41 pilkapis. Pilkapių forma, sampilai, laidojimo papročiai būdingi I tūkst. viduriui. 

Šaltinis „Karalienės liūnas“ – vienas didžiausių gėlo vandens šaltinių Lietuvoje – hidrogeologinis gamtos paminklas. Jis telkšo stataus Šventosios dešiniojo slėnio šlaito papėdėje. Vandens perteklius iš liūno persilieja į Šventosios upę mažu griovio pavidalo upeliu. Pagal savo išvaizdą dabar liūnas panašus į ežerėlį ar kūdrą. „Karalienės liūno“ plotas yra apie 0,7 ha, gylis iki 3 m. Liūnas dėl savo gylio ir nuolatos į paviršių trykštančio vandens net šalčiausiomis dienomis neužšąla. Ten, kur trykšta vanduo, lieka akivaras. Liūną iš visų pusių supa miškas, todėl čia visada tylu ir ramu. Vasarą liūnas apsitraukia dumbliais, žiemos metu neužšąla, lieka akivaras. Pasak senolių prisiminimų, kadaise šis liūnas buvo daug didesnis. Prakasus griovį ir nuleidus vandenį į Šventąją, jis sumažėjo. Į liūną vedusi kūlgrinda, slaptas akmenimis ar medžiais grįstas kelias po vandeniu, kurį žino tik vietos gyventojai. Liūnas išskirtinis ne tik dėl savo dydžio, bet ir dėl legendų gausos. 

Ties Virintos upės žiotimis atsiveria nuostabus vaizdas į Vetygalos atodangą. Ši atodanga – geologinis gamtos paminklas (1964 m.). Tai viena didžiausių ikikvarterinių darinių atodangų Lietuvoje. Ji yra 20–30 m aukščio ir 25 m pločio. Tai unikali atodanga – tarsi atversta Anykščių krašto gamtos istorijos knyga. 
Unikali galimybė kitaip, netradiciškai, t. y. medžių lajų lygyje, pažinti Anykščių šilelį – Medžių lajų takas. Kelionė juo – tai pažintis su augalais, augančiais Anykščių šilelyje, gyvūnais, gyvenančiais čia. Tai priemonė pažvelgti į mišką kitu rakursu, pamatyti tai, ko nematome būdami ant žemės, pajausti. Už šią unikalią galimybę 2016 m. Jungtinių Tautų Pasaulio turizmo organizacijos rengiamuose prestižiniuose turizmo inovacijų ir meistriškumo apdovanoji- muose Medžių lajų tako kompleksui suteiktas aukščiausias įvertinimas. 

Ši vieta jau anksčiau traukė turistus ne tik pažiūrėti į Puntuko akmenį, bet ir aplankyti kitus įdomius objektus Anykščių rajone – čia driekiasi pėsčiųjų, dviratininkų ir vandens turizmo takai, o nuo 2019 m. galima persikelti per Šventosios upę įrengtu Lynų tiltu (14 pav.) ir pėsčiomis ar dviračiais nukeliauti iki paslaptingojo „Karalienės liūno“. 

Šiuo metu yra sudarytos visos sąlygos, kad Anykščių šilelis išliktų ne tik populiarus tarp turistų ir poilsiautojų, bet ir domintų mokslininkus, dailininkus, poetus ir literatūros darbuotojus bei architektus. Gamtos grožis, kaip ir meno kūriniai, yra vertybė ir ją saugoti yra mūsų visų šventa pareiga.