TARPUŠVENČIO LAIKAS

Saugomose teritorijose puoselėjamas ne tik gamtos, bet ir nematerialusis kultūros paveldas, tad čia teikiama informacija apie papročius, senuosius amatus, iki šių dienų išlikusias tradicijas, raginama švęsti tradicines šventes. Laikas nuo Kalėdų iki Trijų Karalių Lietuvoje nuo seno vadinamas tarpušvenčiais arba tarpukalėdžiais, tarpukalėdžių dienos – pusiaušventėmis. 

XX a. tradicijas Lietuvoje tyrinėjęs etnologas Juozas Kudirka rašo, kad tarpušvenčiuose pagrindinis užsiėmimas buvo kaimynų lankymas, sveikinimai, laimės ir sveikatos linkėjimai. XX a. pradžioje  Aukštaitijoje per visą tarpukalėdžių laiką stalas būdavęs uždengtas balta staltiese, ant stalo stovėdavęs silpno alaus ąsotis ir juo buvo vaišinamas kiekvienas užėjęs. Kaimynų lankymas dažnai virsdavo linksmais vakarojimais su dainomis, žaidimais, vaidinimais. 

Per kaimus nuo sodybos prie sodybos tarpukalėdžiais eidavo įvairūs persirengėliai. Pavyzdžiui, Žemaitijoje – „berneliai“, Sūduvoje – „šyvis“ su palyda. Jų misija buvusi nuvaikyti nuo namų laumes ir jų pragaro draugus. Kartu persirengėliai pripasakodavo šeimininkams visokiausių juokų, prikrėsdavo eibių, kurios dar ilgai būdavo aptarinėjamos. 

Kai kuriose Lietuvos vietose žinomas blukio (trinkos, kaladės) vilkimo paprotys. Pririštą kaladę kalėdotojai tampydavo iš namų į namus kaip sunkių vasaros ir rudens darbų baigties, gero kitų metų derliaus linkėjimo ženklą. Galiausiai blukį visi kartu sudegindavo.

Visi šie papročiai padėjo kurti gerus, šiltus kaimynų tarpusavio santykius ir pailsėti po sunkių rudens darbų. 

Parengta pagal Juozo Kudirkos knygą „Lietuviškos Kūčios ir Kalėdos“