STOVYKLA „MŪSŲ ŽALIOJI VASARA“ KAUNO MARIŲ REGIONINIAME PARKE

Kauno marių regioninio parko Gamtos mokykloje vyko Jaunųjų miško bičiulių vasaros stovykla. Stovykloje dalyvavo vaikai, kurie dalyvavo ir puikiai pasirodė JMB konkurse „Miško draugas“. Skaitykite „Žaliojo pasaulio“ žurnalisto Augusto Uktverio įspūdžius apie stovyklą.

Jaunųjų miško bičiulių stovykla Kauno marių regioniniame parke vyko liepos 11-17 dienomis. Į Gamtos mokyklą Vaišvydavoje atvykome kartu su Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos specialistėmis Diana Rakauskaite ir Ligita Braškyte. Joms rūpėjo žaliosios paskaitos metu išdėstyti Panevėžio rajono Miežiškių pagrindinės mokyklos vyresniųjų klasių moksleiviams bei Ukmergės darželio jaunųjų miško bičiulių tunto „Kankorėžis“ vyresnėliams žinias apie šalies saugomas teritorijas. Diana ir Ligita vaizdžiai ir glaustai aptarė kokios vertybės kviečia į kurį nacionalinį ar regioninį parką.

Aktyviesiems jauniesiems miško bičiuliams buvo priminta, jog jie atvažiavo į Kauno marių regioninio parko Gamtos mokyklą, jog tokios mokyklos, skirtos ne vien vaikams, o ir suaugėliams (net ir pedagogams, gamtos mokyklose besitobulinantiems), dar yra Aukštaitijos ir Dzūkijos nacionaliniuose bei Sirvėtos, Varnių, Žagarės regioniniuose parkuose.

„Ar žinote, vaikai, kokiam tikslui steigiami rezervatai?“, – pasiteiravo Diana ir tuoj pat vaikams suprantama kalba aiškino, jog rezervatų paskirtis – išsaugoti gamtinį kompleksą, kur ūkinė veikla draudžiama, kur leidžiami moksliniai tyrimai bei stebėjimai, pažeistų vietų atkūrimas. Be abejo, vaikams labai įdomu, kai kalba pasisuka apie gyvąją gamtą. Tad netrukus lektorės jaunuosius miško bičiulius dalyvauti nedidelėje viktorinoje. Parodė unikalios varlytės nuotrauką ir klausė: kaip vadinama laipiojanti medžiais varlytė (medvarlė, medlapė ar medinukė)? Panašių pasiteiravimų būta kur kas daugiau, tad tai tik paakino, jog vaikų įtraukimas į diskusijas – puikiausias užsiėmimas.

Na, vaikams, ypač jaunesnio amžiaus, gal labiau patiktų nebent žaidimai lauke. Juos Lankytojų centro jaukiame kiemelyje organizavo viena iš stovyklos vedlių – Justė Dobrovolskytė. Ji sakė, jog žinanti daug žaidimų, skirtų įvairiausioms pagal amžių vaikų grupėms ar grupelėms. „Kai vaikai nori labiau susipažinti vienas su kitu, žaidžiame „Pykšt-pokšt“ (žaidžiame su antklode, kuria kilojant aukštyn-žemyn, žaidėjai prisistato vieni kitiems). O žaidimas „Gelbėk, broleli!“ vaikams (ypač mažiukams) patinka tuo, jog vyksta gaudynės, pagautasis sustoja ir turi sulaukti pagalbos iš kito žaidėjo. Žaidimas skirtas judriesiems. Žaidimas „Gelbėk!“: sustojama ratu, vienas gaudo, kita bėga. Pastarasis turi atsistoti kitam už nugaros, prašant „Gelbėk!“. Tad jau gaudo kitas vaikas“, – apie judriuosius ir įdomiuosius žaidimus pasakojo Justė.

Panevėžio rajono Miežiškių pagrindinės mokyklos jaunųjų miško bičiulių pasiteiravau: ar jiems patinka stovyklavimas prie Kauno marių? „Taip!..“ – suošė atsakymas.

Pakalbinau ir mažųjų jaunųjų miško bičiuliukų-tuntukų iš tunto „Kankorėžis“ (Ukmergės vaikų darželis „Eglutė“) auklėtoją metodininkę Vygantą Blažienę bei jos kolegę Gintarę Jasevičienę, kurios iš tolo švietė optimizmą neslepiančia šypsena. 
„Savo vaikelius visus, kuriuos čia atvežiau, auginu nuo pusantrų metelių amžiaus, tad esame gerai susigyvenę. Džiaugiuosi, jog ankstesnė Ukmergės miškų urėdija (ypač jos specialistai Ramūnas Jančiulevičius ir Asta Strazdienė) buvo draugiška mums, tad vaikų darželyje jau daugelį metų veikia jaunųjų miško bičiulių tuntas „Kankorėžis“. Beje, neseniai Ramūnas mūsų darželyje surengė „Miško pamoką“, tad ir po reformos miškininkai nuo jaunųjų miško bičiulių, galiu sakyti, nenusigręžia. Smagu vaikams buvo ir Taujėnų miške (vedė vaikelius Ramūnas Jančiulevičius ir Asta Strazdienė) stebėti bei klausytis paukščių balsų. Tikiuosi, jog draugiškos nuomonės jaunųjų miško bičiulių adresu yra ir buvęs Šešuolių girininkas Virginijus Šalčiūnas, patapęs VĮ Valstybinių miškų urėdijos Ukmergės padalinio vadovu. Galima sakyti: ir Ukmergės miškininkų nuopelnas yra, jog mes pelnėme pirmąją vietą, gavome „kelialapį“ penkiolikai vaikelių į šią stovykla prie Kauno marių. O tunto vardą turi jauniausieji miško bičiuliai, kurie dar nelanko tradicinės mokyklos. „Eglutė“ ir „Kankorėžis“ – juk visai „giminiškos“ sąvokos“, – kalbėjo Vyganta Blažienė, pridūrusi, jog darželyje dirba jau net 39-us metus, jog su tėveliais sutarianti puikiausiai, jog ir dabar siunčianti tėveliams jų vaikučių nuotraukas, kad įsitikintų, jog Kauno marių regioniniame parke ir mažiesiems stovyklauti – nuostabu...

Ramunė Mikitiejeva, Kauno marių regioninio parko direkcijos kultūrologė, sumaniai vaikams pasakojo apie barsuką ir kitus girių gyventojus. „Vaikai, ar žinote, jog barsukas, išsikasęs sau olą, gyvena ne vienas, priima sau ką nors į kaimynystę. Na, pavyzdžiui, usūrinį šunį ar lapę. Ir visai gerai sutaria. Tik barsukas, švaros požiūriu, yra didis pedantas. Ir savo būste niekada nesituština, turi atskirai įsirengęs „tualetą“. Tačiau su lape ar usūriniu šunimi gyventi, pasirodo, visai atsibosta, nes barsuko švaros principus jie pamina... Ir ką daro tada barsukas? Jis, paprasčiausiai, palieka savo suterštą buveinę ir eina įsirengti kitos. Nes negali įsakmiai pareikšti: susitvarkykite!“, – pasakojo Ramunė, savo žodžius papildydama įvairiausiais piešinėliai, pasakojime pridurdama, jog barsukai, šiaip jau, gyvenantys šeimomis (kurias mes pavadintume klanais – tėtis, mama, ankstesnių metų suaugę ir šių metų dar nesuaugę jaunikliai). Tad gyvena apie šešis gentainius. 
Sudominusi vaikus barsuko gyvenimu, Ramunė sakė, jog tas gyvūnas yra naktinis, viską daro, ypač medžioklės reikaluose, naktimis. Pasižymi gera klausa, uosle (savuosius atskiria pagal kvapą), tačiau regėjimas... Kam jo reikia naktį. Tad laikas, jei jau žmogiškai viską vertiname, barsukai užkabinti akinius.

„Tikrasis ir pagrindinis barsuko priešas yra vilkas ir lūšis. O žmogus barsukui gali būti ir draugas, ir priešas“, – pasakojo Ramunė, primindama, jog žmonės siekia sužinoti, ar viduržiemy, sausio 25-ąją, barsukas verčiasi ant kito šono ar ne? Ir pagal tai, girdi, sprendžia kokie bus likę metai. Teisybę sakant, barsuko minėtąją savybę ar nebus nusavinę iš ežiuko, nes dar Romos laikais viską nuspręsdavęs, girdi, ežiukas, panoręs verstis ar ne ant kito šono. Šiaurės Amerikoje ežiuko žmonės neturėjo, tad orus sprendė pagal švilpiką“, – pasakojo Ramunė, primindama, jog po lietaus galime išvysti ir barsuko pėdsakus, kiek primenančius meškos, tik dydis žymiai mažesnis. 
Baigdama savo pasakojimą apie barsukus Ramunė Mikitiejeva pakvietė visus į gamta, apžiūrėti barsukų kalvos. „Tik negalvokite, jog barsukas mus sutiks su arbata ir sūriu. Pamenate, barsukas juk yra naktinis gyventojas. Be to, visi gyvūnai žmonių vengia, mums artinantis labai gerai viską apie mus žino. Ir šiaip jau barsukas yra labai baikštus, iš urvelio lenda pamažu, per kelis kartus“, – kai ką atšaldė Ramunė, kartu ir paguosdama, jog gali būti gamtoje tarsi ir Joninės, jei jau panorsime pažinti nuostabų ir retą augalą – melsvąjį gencijoną.

Tai tik įspūdis vieną dieną kiek pabuvus stovykloje „Mūsų žalioji vasara“. Apie kitas nuotaikingas dienas vaikai ar pedagogai, manau, parašys patys, tad visa tai skaitysime „Žaliajame pasaulyje“ kiek vėliau.

Paskutinė atnaujinimo data: 2019-09-27