JAUNŲJŲ MIŠKO BIČIULIŲ STOVYKLA VARNIŲ REGIONINIAME PARKE

Birželio 22-28 dienomis Varnių regioniniame parke esančioje Gamtos mokykloje vyko Jaunųjų miško bičiulių (JMB) stovykla ,,Mūsų žalioji vasara‘‘. Gerai nusiteikę iš įvairių Lietuvos kampelių į stovyklą atvyko 26 stovyklautojai.

Jaunieji miško bičiuliai iš Kulautuvos mokyklos dalinasi įspūdžiais iš stovyklos...

Išklausę stovyklos instruktažo, susipažinome su organizatoriais, vadovais ir kitais stovyklos dalyviais. Nieko nelaukdami apsilankėme Varnių regioninio parko lankytojų centre, kur centro direktorė Irena Zemblienė labai įdomiai ir išsamiai papasakojo apie Varnių regioniniame parke slypinčias įdomybes, kurias vėliau išvydome ir savo akimis. Vėliau susitikome su vietos miškininkais, kurie papasakojo apie čia esančių JMB komandų veiklą bei Varnių regioninio parko miško augalų įvairovę. Vakare kupini geros nuotaikos dalinomės savo talentais ir gerai leidome laiką drauge. Kiekviena diena baigdavosi dienos aptarimu, kur kiekvienas stovyklautojas turėdavo pasakyti savo nuomonę apie dieną.

Kitą rytą sočiai papusryčiavę susitikome su biologe Giedre Bajorūniene, kuri supažindino mus su Debesnų pelkės augalija. Išvykoje sužinojome, kodėl drebulė dreba, o beržas ne, bei pamatėme net kelias augalų rūšis, kurios minta vabzdžiais. Nepagailėję batų ir drabužių, klampojome po pelkes įbridę vos ne iki kelių. Tai buvo be galo smagi išvyka! Palikę pelkes už nugaros pasiekėme Lūksto ežero krantus, kur ieškojome gintaro, deja, niekam nepavyko jo surasti. Neradę lietuviško aukso labai nenusiminėme, nes ežere gavome galimybę išsigręžti ir išskalauti savo batus, todėl visi smagiai apsiprausę ir su šypsenomis veide keliavome Lūksto ežero pakrančių miškais pietų stalo link. Gardžiai papietavę ir naujų jėgų įgavę nužygiavome iki vietos, kur gyvena garniai. Pakeliui mūsų laukė daug iššūkių! Teko šokti per upelį, bet išsipurvinus buvo ne bėda, nes Giedrė supažindino mus su muilažole, kuri puikiai suputoja sureagavusi su vandeniu. Aplankę garnių namus, pajudėjome namų link. Net kelionė namo buvo įdomi, nes susipažinome su Varnių miesteliu. Parėję į stovyklavietę puolėme ruoštis Joninių šventimui, tik prieš tai mūsų edukacijos vadovė išbūrė merginoms ateitį iš žygio metu surinktų puokštelių. Vėliau merginos pynė vainikus, vaikinai darė vartus, kūrė Joninių laužą. Visi, atlikę Joninių apeigas, puolėme šokti bei žaisti, o vėliau ir per laužą šokti! Buvo taip smagu, kad šių Joninių dar ilgai neužmiršime nė vienas.

Kitą dieną vėl susitikome su Giedre ir nuvažiavome iki Jomantų miško tako. Ten ne tik klausėmės pasakojimų apie mišką, bet ir patys, susiskirstę grupelėmis, vaikščiojome po mišką ir atlikome įvairias užduotis. Iš biologės Giedrės sužinojome ir begales įdomybių, pavyzdžiui, kaip suvalgyti dilgėlės lapelį nenusidilginant liežuvio, arba kodėl dilgėlė apskritai dilgina. Papildę savo žinių bagažą skaniai papietavome ir nuvykome į žvėrinčių, kuriame išvydome ne tik miško galiūnus stumbrus, bet ir rudąjį lokį Timą. Susitikimas su žvėreliais suteikė labai daug gerų ir šiltų emocijų. Na, o po vakarienės visi pasiruošę patikrinti savo žinias ir azartiškai nusiteikę pradėjome protų mūšį, kuriame nestigo juoko ir užsidegimo. Žinoma, nugalėtojų komanda buvo tik viena, tačiau visi laiką praleidome tikrai puikiai.

Jau nuo pat ketvirtos dienos ryto visi nerimavo ir nekantriai laukė naktį būsiančio žygio, tačiau prieš tai visi pirmą kartą dalyvavome tokioje įdomioje geometrijos pamokoje, kurią vedė Andrius Bajorūnas. Joje iš pradžių susipažinome su Žemaitijai būdinga architektūra, o vėliau patys konstravome patvariausią gamtoje figūrą - tetraedrą. Po pietų vėl nužingsniavome į šalia esantį Varnių regioninio parko lankytojų centrą, kuriame kas pamiegojo, o kas pasimokė geriau pažinti paukščius. Ir štai po vakarienės atėjo laikas leistis į naktinį žygį - ekstremalią gamtoseką, kurios vadovas taip pat buvo Andrius. Išžygiavome jau temstant. Reikėjo eiti kuo tyliau, kad neišbaidytume, bet ir pamatytume kokį gyvūną. Kai jau visai sutemo, miške žaidėme sėlinimo žaidimą, kuris visiems taip pat labai patiko ir kuris mokė, kaip tyliai reikia vaikščioti miške, norint ką nors pamatyti. Žygiavome gana ilgai ir, nors ir buvo nedrąsu, paskutinėje stotelėje išsibarstėme po du ir klausėmės naktinio miško garsų. Vieni sakė girdėję briedį, kiti šakelių traškėjimą, bet iš tiesų niekas gerai nežino, kiek akių mus tąnakt stebėjo.  Vadovas Andrius sakė, kad yra didelė tikimybė, jog žygio metu mus sekė ne kas kitas, o vilkas! Šis naktinis žygis paliko tikrai ilgai neišdildomų įspūdžių ir tikriausiai buvo įdomiausias stovyklos užsiėmimas.

Penktąją dieną teko keltis anksčiau nei visada, kadangi norėjome suspėti aplankyti Varnių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios ir žemaičių vyskupystės muziejaus. Bažnyčioje mus šiltai sutiko kunigas, aprodęs šio nuostabaus architektūros kūrinio stebuklus ir atskleidęs keletą bažnyčios paslapčių. Iš pradžių nukeliavome į rūsius, kuriuose nustebome išvydę du karstuose palaidotus vyskupus iš Giedraičių giminės, kurių kūnai buvo tikrai gerai išsilaikę. Vėliau išgirdome šiek tiek istorijos apie žemaičių vyskupus, kol visi nusprendėme užlipti laiptais aukštyn ir paklausyti bažnyčios vargonų skambesio. Keletas tikrai muzikalių stovyklautojų nusprendė išmėginti savo jėgas ir prisėdo prie vargonų klavišų. Paklausę muzikos, skambėjusios po visą bažnyčią, padėkojome kunigui ir nusprendėme keliauti iki žemaičių vyskupystės centro. Ten sužinojome daugybę dalykų apie vyskupų gyvenimus ir mokslus seminarijoje. Grįžus į gamtos stovyklą mūsų jau laukė paskaita apie Lietuvos saugomas teritorijas. Įgijome daug naujų žinių – sužinojome, kiek rezervatų, draustinių ir regioninių bei nacionalinių parkų yra Lietuvoje, įsidėmėjome ir keletą tose teritorijose saugomų gyvūnų rūšių, o norėdami pasitikrinti žinias grupėse atlikome testą. Testo rezultatai nudžiugino visus, nes gana gerai žinojome atsakymus. Be to – dar gavome ir prizų! Po paskaitos  pasijutome išalkę – jau buvo kaip tik pietų metas. Pietūs buvo sotūs, tačiau mūsų laukė ir desertas, kurį patys turėjome pasidaryti – bandelės, gamintos be jokių įrankių, tik su šaukštu. Kai užminkėme tešlą, lėkėme į lauką ieškoti įvairių augalų ir medžių lapų. Domėjomės kiekvieno jų savybėmis. Kai nuėjome prie laužavietės mūsų jau laukė titnagu įskeltas ir įsikūrenęs laužas, ant kurio ir kepėme pačių pasigamints bandeles, užsigerdami surinktų lapų arbata. Vėliau prie vis dar besikūrenančio lauželio susitikome su raganavimo vyr. specialiste Renata, kuri mums papasakojo apie raganų iškrėstas eibes ir žmones, kurie užsiimdavo raganų medžiokle. Teko net įmituoti teismą, kuriame buvo teisiamos dvi raganos ir raganius. Po šio teismo nužygiavome iki žydų kapinių, kur išgirdome apie įvairių religijų tradicijas, o pagarbiai apėję kapinaites, sugrįžome mokyklon, atgal į savo šiltas lovas.

Išaušus šeštosios dienos rytui, skaniai papusryčiavome ir skubėjome klausytis  VSTT darbuotojų paskaitos apie saugomas teritorijas Lietuvoje. Sužinojome kas ir kaip suformavo dabartinį Lietuvos reljefą. Taip pat turėjome galimybę laimėti prizų. Aktyviai klausėmės dėstytojų ir atsakinėjome į jų užduodamus klausimus. Antroji dienos pusė buvo šiek tiek aktyvesnė. Su vyr. specialistu Linu Šedvilu vykome į Sietuvos kūlgrindą. Dar kartelį išbandėme savo jėgas, ištvermę, atkaklumą ir gavome galimybę pasimaudyti nemokamose purvo voniose. Už viso to slypi kur kas įdomesnė patirtis. Žemaitiškai ,,kūlgrinda" reiškia akmenimis grįstas, tad ir mūsų kelias toks buvo. Klampodami šiuo dumblo taku po kojomis jautėme vieną iš dar kryžiuočių laikus menančių, mūsų protėvių akmenimis grįstų kelių per pelkes, kurie ,beje, padėjo laimėti daugelį mušių. Kūlgrindoje mūsų kelionė dar nesibaigė. Ją tęsėme grožėdamiesi Varnių regioninio parko gamta ir kraštovaizdžiu. Užlipę ant Bilionių, Medvėgalio piliakalnių, klausėmės legendų ir padavimų bei mėgavomės puikiais vaizdais. Grįžę į stovyklavietę suskubome ruoštis vakaro grupių pasirodymams. O ko gi ten nebuvo. Ir dainas dainavom, ir  eiles rimavom, ir pasakas sekėm, ir net visą vaidinimą pastatėm. Iki soties prisijuokę susirinkome prie laužo. Kepėme zefyrus, bandeles, dalinomės visos savaitės įspūdžiais, džiaugėmės vienas kito draugija, šokome aplink laužą ir nenorėjome, kad ši naktis pasibaigtų. Deja, kaip ir kiekviena pradžia turi pabaigą, taip ir šeštoji diena ją turėjo.

Štai ir išaušo paskutinės dienos rytas. Nors jau ir ilgėjomės namų, tačiau buvo sunku palikti šią vietą ir pukius žmones, su kuriais teko susipažinti. Kad ilgiau vieni kitus prisimintume, rašėme palinkėjimus. Visi susėdę prie didelio stalo, susikaupę kažką skrebena popieriuje. Ir skaityti galima tik važiuojant namo arba jau parvažiavus. Iš patirties galime pasakyti, jog tada dažnai ne vieną ašarą tenka nubraukti. Ši stovykla buvo ypatinga: ne tik jos programa, bet ir sutikti žmonės buvo nuostabūs.

Paskutinė atnaujinimo data: 2019-09-27