Jūsų asmens duomenų valdymas

Šiame tinklapyje gali būti naudojami slapukai ar kiti jūsų asmens duomenys tinklapio funkcionalumo tikslais. Kai kurie iš šių slapukų yra būtini, o kiti padeda mums patobulinti jūsų patirti ir gauti duomenų, kaip šį svetainė yra naudojama.


ST sistemos kūrimo istorija

    Lietuvos saugomų teritorijų tinklas pergyveno ilgą ir sudėtingą kūrimo, transformavimo bei plėtros istoriją, kurios šaknys siekia pačius seniausius šalies laikus, o viršūnė – dabartinius laikus su neišvengiama proceso tąsa. Ne visi istoriniai laikotarpiai šiuo įdomiu ir svarbiu aspektu yra pakankamai išnagrinėti ir įvertinti. Ypač trūksta konkrečių duomenų apie ankstesnių laikų saugomų teritorijų tinklą, jo kaitą įvairiais amžiais. Geriausiai žinoma XX a. antrosios pusės ir dabartinė mūsų saugomų teritorijų tinklo raida, jos sisteminio tikslingo formavimo etapai.

   Lietuvos saugomų teritorijų tinklo istorijoje aiškūs šeši kokybiškai skirtingi laikotarpiai, glaudžiai susiję su valstybės ir visuomenės raida, esminiais socialinių ir ekonominių santykių, gamtonaudos ir kultūros raidos pokyčiais. Tai – senasis baltiškasis, feodalinis, tarpukario Lietuvos, ankstyvojo sovietmečio, vėlyvojo sovietmečio ir dabartinis.

1. Senasis baltiškasis laikotarpis

Tai žila senovė, kiekvienam lietuviui išliekanti romantiška ir paslaptinga. Istoriją liudijantys metraščiai perdavė ir šiek tiek žinių apie mūsų protėvių – senųjų baltų – santykius su aplinka, požiūrį į gamtą. Iš pirmojo tūkstantmečio gūdumos pasiekia žinios apie senovės baltų pagarbą žmogų supančiai gamtai, apie jos reiškinių ir objektų garbinimą. Pirmoji saugomų teritorijų kūrimo tradicija buvo sakralinė, susijusi su gamtameldyste. Ilgą laiką tai buvo mažiausiai pažintas saugomų teritorijų raidos metas. Tik po 2000 m. istoriko V. Vaitkevičiaus atlikto mokslinio darbo šis etapas įgavo konkretesnę išraišką.

Seniausias saugomų teritorijų raidos laikotarpis gali būti įvardytas šventviečių, plačiąja prasme – alkų, etapu. Jame formavosi kultinių šventgirių, įvairiais ritualais garbintų šventųjų medžių, akmenų, vandens telkinių ar kitų gamtos objektų, kuriuos buvo draudžiama naikinti, o kartais net lankyti tradicija. Šių pirmųjų saugomų teritorijų supratimas labai skyrėsi nuo šiuolaikinio, tačiau dėl apsaugos griežtumo jas būtų galima priskirti rezervatams ar paminklams, o apsaugos režimo užtikrinimas, matyt, buvo daug geresnis nei dabar.

V. Vaitkevičiaus mokslinis darbas atskleidė tuometinėje Lietuvoje buvus labai platų senųjų šventviečių tinklą. Tai 40 girių ir miškelių (nuo 5 iki 1 500 ha ploto), per 500 giraičių, daugiau nei 100 medžių (ąžuolų, liepų, pušų), apie 100 laukų, apie 200 kalnų (alkakalnių, dievkalnių, perkūnkalnių, aušrakalnių, saulėkalnių, kupoliakalnių, šatrijų ir kt.), apie 20 daubų ir olų, apie 500 akmenų, apie 100 ežerų ir balų, 10 pelkių, apie 150 šaltinių, 50 upių ir upelių bei 9 salos. Visos šios šventvietės tiesiogiai susijusios su senąja baltų religija, jos samprata ir raida. Dauguma šventvietės statusą turėjusių objektų buvo gamtinės kilmės, o apeigos prie jų dažnai nepalikdavo materialių pėdsakų. Daugiausia šventviečių būta Žemaitijoje, šiaurės rytų ir centrinėje Lietuvoje. Manoma, kad kai kurios šventvietės buvo ne tik vietinės, bet ir regioninės svarbos.

Lietuvai oficialiai priėmus krikštą, XIV a. pabaigoje senąsias su gamtameldyste sietas baltiškąsias šventvietes imta naikinti arba jų gyvavimą dirbtinai bandyti pritaikyti krikščionybės poreikiams. Nepaisant senajam saugomų teritorijų tinklui nepalankios istorinės raidos, atskiros jo dalys, pirmiausia alkakalniai ir akmenys, sulaukė šių dienų ir tapo sudėtine XX a. antroje pusėje suformuoto saugomų teritorijų tinklo dalimi. Senąją mūsų protėvių gamtameldystę puoselėjančių visuomeninių organizacijų pastangomis pamažu atgyja ir kai kurių garsių baltiškųjų šventviečių ritualinė funkcija.

2. Feodalinis laikotarpis

Feodalinio laikotarpio metu, nykstant baltiškajai gamtameldystei, keitėsi požiūris į aplinką, o sakralinius gamtosaugos motyvus keitė naudotojiškas interesas. Gamtos turtų naudojimo reglamentavimo pradmenys randami Kazimiero teisyne (1468 m.) ir Pirmojo Lietuvos statuto (1529 m.) devintame skyriuje „Apie medžioklės plotus, girias, avilių medžius, ežerus, bebrynus, apynynus ir sakalų lizdus“. Šiuose ir kituose feodalinės teisės dokumentuose daugiausia dėmesio skiriama miškų ir ypač medžiojamos faunos apsaugai, griežtai siejant tai su nuosavybės teise ir įvedant žiaurias nuobaudas (iki mirties bausmės) už miškų naudojimo, žūklės ar medžioklės taisyklių pažeidimus.

Stiprėjant Lietuvos feodalinei valstybei, atsirado tendencija didinti stambiesiems žemvaldžiams priklausiusių girių, žvėrių, paukščių, žuvų ir kitų išteklių apsaugą. Kunigaikščiai, siekdami gauti kuo daugiau pajamų iš medžioklės ūkio, centralizavo jo tvarkymą. Laukiniai žvėrys ir paukščiai pradėti laikyti kunigaikščių nuosavybe, o medžioklė – tik jų arba jiems nusipelniusių stambiųjų feodalų privilegija. Tai paskatino didžiūnų elito mėgstamos medžioklės, nuo XVII a. įgavusios pramoginį pobūdį, poreikiams skirtų stambių miško masyvų, vadinamųjų medžioklių (kuriuose iš esmės uždrausta kitokia veikla), tinklo kūrimą. Šios teritorijos kiek primena dabartiniu metu gamtos išteklių atkūrimo tikslais steigiamas atkuriamojo prioriteto saugomas teritorijas. Manoma, kad dabartinės Lietuvos teritorijoje egzistavo keliolika tokių medžioklių masyvų. Detali jų tinklo raidos analizė ir kartografavimas kol kas nėra atlikta.

3. Tarpukario Lietuvos laikotarpis

Tai periodas, kai Lietuvą pasiekė naujos, XX a. epochą atitinkančios aplinkosaugos idėjos, paremtos gamtinės ir kultūrinės įvairovės, retų objektų išsaugojimo būtinumu. Jau pirmajame nepriklausomybės dešimtmetyje žymūs šalies šviesuoliai – T. Ivanauskas, P. Matulionis, J. Tumas-Vaižgantas ir kiti – pradėjo kalbėti apie specialių saugomų teritorijų, pirmiausia rezervatų ir tautos (nacionalinių) parkų, steigimo poreikį, siūlė pirmąsias saugotinas teritorijas.

1921 m. T. Ivanauskas nurodė 6 teritorijas, kurios turėtų būti išsaugotos ir tiktų rezervatams steigti – tai Rūdninkų ir Gudų girios, Kazlų Rūdos miškas, Šepetos pelkė, Marvelės slėnis ir Nemuno sala Kaune. To meto spaudoje J. Tumo-Vaižganto iniciatyva buvo pradėta diskutuoti dėl Punios šilo ir Anykščių šilelio tautos (nacionalinių) parkų kūrimo, P. Matulionis ragino dėmesį atkreipti į Labanoro girią.

1937 m. Lietuvoje faktiškai atsirado pirmoji nūdieno reikalavimus atitinkanti saugoma teritorija – Žuvinto rezervatas. Siekiant išsaugoti nykstančius vandens paukščius, Žuvinto ežere įvestas rezervato režimas, o Žuvinto ežeras buvo perduotas Vytauto Didžiojo universitetui, kuriame dirbo profesorius, Zoologijos katedros vedėjas Tadas Ivanauskas – vienas iš rezervato paskelbimo organizatorių. Rezervatinį režimą pradėta taikyti Kiauneliškio (600 ha) ir Kamšos (120 ha) gamtiniuose rezervatuose (Vyriausybės nepatvirtinti).

Architektai A. Mošinskis ir J. Getneris į valstybės globotinų objektų sąrašą pasiūlė įtraukti vertingus liaudies urbanistinės kultūros kompleksus.

Nelengvas ir lėtas buvo pirmųjų saugomų teritorijų tinklo formavimas tuo metu Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte. Pirmieji žingsniai ir laimėjimai siejami su aktyvia Vilniaus S. Batoro universiteto mokslininkų gamtininkų veikla. Jų pastangomis ketvirtajame dešimtmetyje draustinio tipo gamtosauginiai apribojimai įvesti Kalnų parkui, Žaliesiems ežerams ir Rūdninkų giriai. Taip pat buvo paskelbtas pirmasis ornitologinis (Svirkų ežeras) ir botaninis (Alių pelkė) draustiniai, saugomų objektų statusas nustatytas įdomiausiems Vilniaus krašto akmenims ir Šeškinės ozui.

4. Ankstyvasis sovietmetis

Šis laikotarpis apima sovietinės okupacijos pradžią, kai 1940 m. buvo priimtas pirmasis Lietuvoje kultūros paminklų įstatymas, ir pirmuosius pokario dešimtmečius iki 1960 m. Tai periodas, kai buvo ieškoma teritorinės gamtosaugos organizavimo formų, gana skausmingai kuriant pokarinį saugomų teritorijų tinklą. Tuometinė Lietuva negalėjo turėti savarankiškos aplinkos apsaugos politikos ir buvo smarkiai veikiama bendrų Sovietų Sąjungoje besireiškiančių tendencijų.

Labai svarbus sprendimas buvo priimtas 1946 m. vasario 5 d., kai tuometinės Vyriausybės (Liaudies Komisarų Tarybos) nutarimu buvo pavesta Mokslų akademijai įsteigti rezervatą Žuvinto rajone. Žuvinto rezervato plotas – 3167,2 ha (Žuvintas buvo praradęs rezervato statusą prasidėjus sovietinei okupacijai).

1945 m., skirstant miškus ūkinėmis grupėmis, buvo išskirti pirmieji 8 gamtiniai draustiniai (bendras plotas – 17,8 tūkst. ha): Punios šilo gamtinis, Metelių paukščių, Kiauneliškio kurtinių, Vidzgirio maumedžių, Ratnyčios šernų ir briedžių, Žagarės girios elnių ir šernų, Padauguvio šernų ir Žaliosios girios briedžių. Šių draustinių pavadinimai rodė stambiosios medžiojamosios faunos atkūrimo tikslus, todėl neatsitiktinai 1948 m. formuojant vadinamųjų medžioklės rezervatų (iš esmės atgaivinusių feodalinių medžioklių miškų tradiciją) tinklą, jie buvo pertvarkyti – tapo medžioklės rezervatais arba buvo panaikinti. Tuo metu buvo įsteigta 13 medžioklės rezervatų. Be jau minėtų – Punios šilo, Vidzgirio, Žagarės ir Žaliosios girių, Labanoro (Kiauneliškio), Padauguvos ir Metelių, atsirado naujos reikšmingos saugomos teritorijos: Kuršių nerija, Gudų giria (Čepkeliai), Užvinčių (Ažvinčių), Dubravos ir Šešuolių girios (bendras plotas – 94,5 tūkst. ha).

Tokios apimties rezervatų tinklas išsilaikė tik apie trejus metus. 1951 m., atliekant rezervatų reformą, visi Lietuvos medžioklės rezervatai buvo panaikinti. Jų vietoje įkurti medžioklės ūkiai.

1954 m. buvo sukurtas platus medžioklės draustinių tinklas. Jų įsteigta net 149 (bendras plotas – beveik 300 tūkst. ha). Medžioklės draustiniai buvo įsteigti laikinai (10 metų laikotarpiui) – tiek, kiek buvo reikalinga medžioklės ištekliams atkurti.

Kultūros paveldo apsaugos raidoje pirmas svarbus žingsnis buvo 1958-aisiais Gamtos apsaugos komiteto iniciatyva atlikta istorinių, daugiausia dvarų ir buvusių didikų rezidencijų, parkų inventorizacija bei vertingiausių 194 parkų (beveik 2,3 tūkst. ha) paskelbimas saugomais valstybės.

Ankstyvuoju sovietiniu laikotarpiu steigiamos Lietuvos saugomos teritorijos iš esmės buvo skirtos medžioklės ištekliams išsaugoti ir atkurti.

5. Vėlyvasis sovietmetis

Vėlyvojo sovietmečio laikotarpiu buvo ne tik padėti pamatai dabartiniam Lietuvos saugomų teritorijų tinklui, bet ir suręstos pagrindinės jo sienos. Tai buvo tikras saugomų teritorijų kūrimo aukso amžius, ypač šio etapo antroji pusė, kai dėl gresiančios ekologinės krizės, stiprėjant visuomenės aplinkosauginėms nuostatoms, pradėtas moksliškai reguliuoti pats procesas, parengta sisteminė koncepcija ir pirmieji saugomų teritorijų planavimo dokumentai.

Pasiekti esminį lūžį šalies saugomų teritorijų raidoje leido 1959 m. priimtas pirmasis Gamtos apsaugos įstatymas, numatęs pagrindines saugomų teritorijų kategorijas, jų režimus ir suteikęs prioritetą kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės apsaugai. Remiantis juo, 1960 m. rugsėjo 27 d. Ministrų Tarybos nutarimu Nr. 517 šalyje įsteigti pirmieji tikri, siekiantys išsaugoti vertybes gamtiniai ir kompleksiniai draustiniai. Tuomet jų buvo paskelbta net 89 (7 geologiniai, 15 botaninių, 6 ornitologiniai, 11 botaninių-zoologinių, 25 kraštovaizdžio (landšaftinių) ir 25 istoriniai (landšaftiniai-istoriniai)), saugomos teritorijos sudarė iki 130 tūkst. ha, arba 2 proc. šalies ploto. Šie draustiniai apėmė beveik visas tuo metu žinomas vertingiausias Lietuvos teritorijas, pradedant Anykščių šileliu ir baigiant Kuršių nerija. Žengiant tokį neeilinį žingsnį, svarų indėlį įnešė teritorinės gamtosaugos darbuotojai K. Balevičius ir L. Masiliūnas.

Po to gana sparčiai tinklas buvo pildomas naujais draustiniais. 1969 m., 1975 m. ir 1980 m. įsteigti 8 geologiniai, 10 botaninių, 32 botaniniai spanguolynų, 2 ornitologiniai, 13 ichtiologinių, 3 zoologiniai (herpetologiniai), 1 botaninis-zoologinis, 13 kraštovaizdžio, 1 hidrogeologinis ir 3 hidrologiniai draustiniai. Buvo išplėstas Žuvinto rezervatas (iki daugiau nei 5 tūkst. ha), įkurti du nauji gamtiniai rezervatai: Čepkelių (1975 m. 8,5 tūkst. ha plote) ir Kamanų (1979 m. 3,7 tūkst. ha plote).

Kartu buvo formuojama ir šalies nekilnojamojo kultūros paveldo objektų apsaugos sistema. 1963–1971 m. paskelbtas beveik tūkstančio architektūros paminklų (iš jų 43 istoriniai parkai, 5 senamiesčiai ir 26 vertingiausi etnografiniai kaimai) sąrašas, 1969 m. – urbanistikos paminklų (62), 1969–1970 m. – istorijos paminklų (daugiau nei tūkstantis), 1971–1972 m. – archeologijos (daugiau nei 3,3 tūkst.) ir dailės (saugomi kraštovaizdžio objektai sudarė apie tūkstantį vienetų) paminklų sąrašai. Du kartus (1967 m., 1977 m.) buvo koreguojamas ir tikslinamas Kultūros (1977 m. pervadintas į Kultūros ir istorijos) paminklų apsaugos įstatymas, sudaryti kultūros paminklų sąrašai nuolat tikslinami ir papildomi, pradėti rengti senamiesčių ir kitų nekilnojamųjų kultūros vertybių regeneracijos projektai, o 1989 m. buvo įsteigtas Kernavės kultūrinis rezervatas-muziejus.

Svarbi vieta tenka valstybinių (nacionalinių ir regioninių) parkų atsiradimui Lietuvoje. 1966 m. Kuršių nerija paskelbta kraštovaizdžio draustiniu su specialiu režimu. Tai reiškė, kad iš esmės šiai vertingai teritorijai buvo suteiktas nacionalinio parko statusas, nors oficialiai jis taip ir nebuvo įteisintas, o 1976 m. Kuršių nerijos miškai įvardyti kaip valstybinis miško parkas. Septintojo dešimtmečio pabaigoje žiniasklaidoje pradėta aktyviai diskutuoti dėl nacionalinių parkų steigimo (Č. Kudaba, V. Gudelis, K. Eringis ir kt.). Statybos ir architektūros institutui pavesta parengti Aukštaitijos nacionalinio parko projektą, bet 1971 m. jį parengus pradėta bijoti tiek nacionalinio parko pavadinimo, tiek planuotojų siūlymo kurti nacionalinį parką Lakajų – Aiseto – Ginučių ežerynui bei Labanoro ir Ažvinčių girioms išsaugoti. Po ilgų ir karštų diskusijų pirmasis šalies nacionalinis parkas įkurtas 1974 m. 30 tūkst. ha plote (tik trečdalyje siūlytos teritorijos) ir jam suteiktas LTSR nacionalinio parko pavadinimas. Aukštaitijos nacionalinio parko vardą jam pavyko suteikti tik 1989 m., sovietmečio pabaigoje.

Dirbdamas su Aukštaitijos nacionalinio parko projektu, geografas P. Kavaliauskas pradėjo nagrinėti Lietuvos saugomų teritorijų tinklo sisteminimo problemą, įvertino užsienio patirtį, pasiūlė saugomų teritorijų sistemos sudėtį, naujas saugomų teritorijų rūšis. Imta aktyviai ieškoti teritorijų trūkstamoms grandims kurti ar esamoms papildyti. Ypač daug dėmesio buvo skirta nacionalinių ir regioninių parkų (tuo metu vadinamų gamtos arba kraštovaizdžio parkais) tinklui kurti, sumanyta originali nacionalinių parkų steigimo koncepcija, įtvirtinusi etnokultūrinių sričių reprezentavimo bei konservacinių ir rekreacinių interesų derinimo tikslus, numatytos galimybės kurti istorinius nacionalinius bei regioninius parkus.

Šalies saugomų teritorijų tinklo raidai itin svarbus devintasis dešimtmetis, kuriame Gamtos apsaugos komiteto užsakymu Vilniaus universiteto Kraštotvarkos grupė, vadovaujama P. Kavaliausko, talkininkaujant Botanikos institutui, parengė ypač saugomų Lietuvos teritorijų perspektyvinę schemą. Joje numatytas esminis šalies saugomų teritorijų tinklo pertvarkymas, jo keitimas į kryptingai kuriamą sistemą, daugiau nei du kartus padidinant saugomų teritorijų plotą. Šios schemos pasiūlymai, integruoti į Lietuvos kompleksinę gamtos apsaugos schemą, 1986 m. buvo patvirtinti Vyriausybės. Tai buvo pirmoji šalies saugomų teritorijų tinklo ilgalaikės perspektyvinės raidos strategija, kurios galutinis įgyvendinimas nusitęsė į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikotarpį.

Įgyvendinant šią strategiją, pirmąjį svarbų žingsnį žengė Ministrų Taryba, 1988 m. vasario 23 d. priimdama nutarimą Nr. 57. Juo draustinių tinklas papildytas ne tik naujais 79 draustiniais (4 geologiniais, 7 botaniniais, 1 botaniniu-zoologiniu, 1 teriologiniu, 1 ornitologiniu, 4 entomologiniais, 17 kraštovaizdžio draustiniais), bet ir naujomis draustinių rūšimis (16 geomorfologinių, 16 hidrografinių ir 12 pedologinių). Bendras visų įsteigtų draustinių plotas siekė daugiau nei 27,5 tūkst. ha. Tai buvo ir tuometinio Gamtos apsaugos komiteto darbuotojų, pirmiausia J. Sasnausko ir G. Raščiaus, organizavusių steigimo procedūras, intensyvaus darbo rezultatas. Vilniaus miesto savivaldybės iniciatyva (G. Gruodis) 1984 m. buvo įkurtas pirmasis Pavilnių valstybinis gamtos parkas – regioninio parko prototipas.

Šiuo laikotarpiu (1960–1985 m.) buvo įteisinta saugomų gamtinių kraštovaizdžio objektų – gamtos paminklų – kategorija ir sukurtas jų tinklas. Sovietmečio pabaigoje paskelbtų geologinių (akmenys, atodangos, karstinės įgriuvos, daubos), hidrogeologinių (šaltiniai) ir botaninių (medžiai) gamtos paminklų, be jiems priskirtų istorinių parkų, buvo 415, iš jų net 354 priskirti respublikinės reikšmės kategorijai.

Per paskutinį sovietmečio dešimtmetį (1984–1989 m.) buvo sukurti (P. Kavaliauskas) gamtinio karkaso teoriniai ir projektiniai pagrindai. Gamtinis karkasas – tai universali gamtinio kraštovaizdžio išsaugojimo ir ekologiškai stabilios kraštotvarkinės struktūros sukūrimo priemonė.

Dar vienas svarbus saugomų teritorijų tinklo raidos bruožas – įteisintas ekologinės apsaugos prioriteto teritorijų tinklas, skirtas labai svarbiai ekologinės pusiausvyros palaikymo kraštovaizdyje funkcijai. Jį sudarė rezervatų ir vandens telkinių, kurortų, pakelių ir inžinerinių objektų apsaugos zonos, užimančios daugiau nei ketvirtadalį šalies ploto. Buvusias atkuriamosios apsaugos prioriteto saugomas teritorijas – medžioklės draustinius, šiuo laikotarpiu pakeitė vandens paukščių draustiniai ir saugomos kurtinių tuokvietės (bendras plotas – 8,3 tūkst. ha) bei miškininkystei skirtas sėklinių medynų tinklas.

Sunkiausiai sprendžiama vėlyvojo sovietmečio problema buvo ne saugomų teritorijų kūrimas, bet reikalingo apsaugos režimo užtikrinimas. Tai padaryti sekėsi daug sunkiau. Dėl to ypač kentėjo daugelis draustinių, kuriuose, nepaisant teisinės apsaugos, sudėtinga buvo garantuoti gamtos ar kultūros vertybių išsaugojimą.

6. Dabartinis laikotarpis

Jis prasidėjo 1990 m., atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Pirmuosius trejus metus iš esmės buvo baigiama tai, kas buvo pagrįsta ir suplanuota per ankstesnį laikotarpį. Pirmiausia buvo baigtas kurti Lietuvos nacionalinių parkų tinklas LR Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 1-1244 įsteigiant Kuršių nerijos, Dzūkijos, Žemaitijos ir Trakų istorinį nacionalinius parkus bei Viešvilės gamtinį rezervatą. Unikalus (net ir pasauliniu mastu) reiškinys – regioninių parkų sistemos, apimančios 29 regioninius ir 1 istorinį regioninį parką (bendras plotas – daugiau nei 360 tūkst. ha), sukūrimas vienu teisės aktu (LR Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 1-2913). Tuo pačiu nutarimu iš esmės buvo išplėstas ir valstybinių draustinių tinklas paskelbiant 128 naujus valstybinius draustinius: 29 kraštovaizdžio, 36 geomorfologinius, 21 hidrografinį, 22 botaninius, 14 botaninių-zoologinių, 3 ornitologinius, 2 entomologinius ir 1 kartografinį (bendras plotas – daugiau nei 76,5 tūkst. ha).

1993 m. buvo sudaryti (P. Kavaliauskas) visų administracinių rajonų Lietuvos gamtinio karkaso žemėlapiai (M 1:50 000), parengtos ir patvirtintos regioninių parkų funkcinio zonavimo schemos.

Per šį laikotarpį buvo baigta kurti Lietuvos saugomų teritorijų sistema, prilygstanti Europos standartams. Tai buvo padaryta glaudžiai bendradarbiaujant pagrindėjams, planuotojams (P. Kavaliauskas, E. Vaitkevičius, R. Šilagalis, A. Lekavičius, R. Kazlauskas ir kt.) ir aplinkosaugos institucijų darbuotojams (G. Raščiui, R. Baškytei, A. Mituzui, I. Pilypienei).

Labai svarbus šio laikotarpio aspektas – Saugomų teritorijų įstatymo parengimas ir priėmimas 1993 m., kuris žymi iš esmės naują saugomų teritorijų sistemos raidos etapą. Tai teisės aktas, integravęs gamtos ir kultūros vertybių teritorinę apsaugą bei numatęs pagrindines jos organizavimo gaires. Jį papildė 1994 m. priimtas LR nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas. Tai buvo pasirengimas prieš prasidedančią žemės reformą ir spartų privačios nuosavybės žygį į saugomas teritorijas – saugomos teritorijos buvo įteisintos naujoje teisinėje sistemoje, didžiąja dalimi baigtas formuoti jų tinklas, kuris jau apėmė 11 proc. šalies ploto, pradėtos planuoti naujos saugomos teritorijos. Šios priemonės padėjo gerokai sušvelninti smūgį, tekusį vertingiausioms šalies teritorijoms dėl privačių ir grupinių interesų vyravimo.

LR Vyriausybės 1997 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. 1486 perregistruoti šalies draustiniai suformuojant atskirą telmologinių draustinių, skirtų pelkių apsaugai, grupę, taip pat pakeičiant kai kurių kitų rūšių draustinių statusą. 1997 m., buvo įsteigtas Vilniaus pilių valstybinis kultūrinis rezervatas, o valstybinių draustinių tinklas papildytas buvusių sovietinių poligonų teritorijose įkurtais 11 naujų draustinių (6 kraštovaizdžio, 3 telmologiniais, 1 geomorfologiniu ir 1 ornitologiniu). Išplėstos kai kurių saugomų teritorijų ribos (Aukštaitijos, Dzūkijos ir Žemaitijos nacionalinių parkų, Nemuno kilpų regioninio parko). Remiantis Saugomų teritorijų įstatymu, savivaldos institucijos (Kėdainių, Ukmergės, Šilutės, Vilniaus ir kt.) pradėjo steigti savivaldybių draustinius ir skelbti paveldo objektus.

Naujam saugomų teritorijų tinklo raidos laikotarpiui būdinga sparti saugomų teritorijų planavimo darbų plėtra, specializuotų institucijų – Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos bei Saugomų teritorijų skyriaus Kultūros ministerijoje sukūrimas, valstybinių parkų bei rezervatų direkcijų stiprėjimas ir jų veiklos aktyvėjimas, pažintinio turizmo infrastruktūros kūrimas, Nekilnojamojo kultūros paveldo registro darbų intensyvėjimas.

Naujoji saugomų teritorijų steigimo banga susijusi su 1979 m. balandžio 2 d. Tarybos direktyvos 79/409/EEB dėl laukinių paukščių apsaugos (Paukščių direktyva) ir 1992 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyvos 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos (Buveinių direktyva) įgyvendinimu, Natura 2000 teritorijų tinklo kūrimu.

2002–2018 m. šalies saugomų teritorijų sistema papildyta Žuvinto biosferos rezervatu, 32 biosferos poligonais, 39 draustiniais (Baltijos jūros talasologiniu, 4 ornitologiniais, 2 botaniniais, 18 botaninių-zoologinių, 14 telmologinių) ir 3 atkuriamaisiais sklypais. Jiems ir kitoms saugomoms teritorijoms suteiktas Natura 2000 teritorijos statusas.

Atskirai reikia paminėti 2014 m., kuriais įsteigta virš šimto genetinių draustinių, kurių apskaita ir apsauga valstybinių miškų sistemoje buvo vykdoma nuo 1997 m. ir dar anksčiau.

Paskutinė atnaujinimo data: 2020-07-08