Rezervatai

Rezervatai – saugomos teritorijos, įsteigtos išsaugoti bei tirti moksliniu požiūriu ypač vertingus gamtinius ar kultūrinius teritorinius kompleksus, užtikrinti natūralią gamtinių procesų eigą arba kultūros vertybių autentiškumo palaikymą, propaguoti gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų apsaugą. Šiose teritorijose nustatoma konservacinė pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis nutraukiant jose ūkinę veiklą.

Pagal saugomų vertybių pobūdį rezervatai skirstomi į:

  • gamtinius – ypač vertingiems gamtinio kraštovaizdžio kompleksams išsaugoti;
  • kultūrinius (rezervatus-muziejus) – ypač vertingiems kultūrinio kraštovaizdžio kompleksams išsaugoti.

Pagal steigimo ir organizavimo ypatumus skiriama:

  • valstybiniai rezervatai;
  • rezervatai, esantys valstybiniuose parkuose ir biosferos rezervatuose;
  • rezervatinės apyrubės

VALSTYBINIAI REZERVATAI

Lietuvoje yra 3 valstybiniai gamtiniai rezervatai: 

  • Čepkelių valstybinis gamtinis rezervatas;
  • Kamanų valstybinis gamtinis rezervatas;
  • Viešvilės valstybinis gamtinis rezervatas.

1 valstybinis biosferos rezervatas:

  • Žuvinto valstybinis biosferos rezervatas

2 valstybiniai kultūriniai rezervatai:

  • Vilniaus pilių valstybinis kultūrinis rezervatas;
  • Kernavės valstybinis kultūrinis rezervatas.

 

Rezervatas įsteigtas 1975 m.
Rezervato plotas 11 227 ha*
Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato interneto svetainė: http://www.cepkeliai-dzukija.lt/

Rezervato įsteigimas Čepkelių valstybinis rezervatas įsteigtas unikaliai bei didžiausiai šalyje aukštapelkei, supamai žemyninių kopų, su reliktiniais ežerokšniais, jai būdinga ir reta augalija bei gyvūnija išsaugoti.
Paskirtis Išsaugoti Čepkelių raistą - didžiausią šalies aukštapelkę su reliktiniais ežerokšniais ir salomis, žemyninių kopų likučiais bei apypelkio miškus Pietryčių (Dainavos) smėlėtosios lygumos pakraštyje, Katros, Ūlos ir Grūdos upių vandenskyroje, taip pat būdingą ir retą augaliją (čia greta viena kitos aptinkamas stepei ir tundrai būdingas augalų bendrijas) bei gyvūniją, ypač - gausiausią šalyje gervių populiaciją.

Fizinės geografinės ypatybės
 

            Pagrindinę rezervato dalį užima Čepkelių raistas - didžiausia (5858 ha) šalies aukštapelkė. Raistas šiaurryčių–pietvakarių kryptimi tęsiasi net 14 km. Iš šiaurės ir vakarų pelkės guolį supa pušynais apaugusios žemyninės kopos. Čia rezervatas ribojasi su Dzūkijos nacionaliniu parku. Pietuose pelkę riboja, kartu ir rezervato ribą bei valstybinę sieną su Baltarusija nužymi Katros upė.
            Čepkelių pelkė ėmė formuotis baigiantis apledėjimui, maždaug prieš 11 tūkst. metų. Raistas plyti senovinių marių guolyje. Prieš 9 tūkst. metų sauso klimato sąlygomis vėjas supustė prieledyninių marių pakrančių smėlynus į žemynines kopas, kurios atitvėrė žemesnę prieledyninių marių lygumą. Pakilęs gruntinio vandens lygis bei vėlesnis drėgno klimato laikotarpis ypač paskatino pelkėjimo procesus.
            Durpių klodo storis pelkės gūbryje siekia 5 – 6 m. Šiaurytiniai ir rytiniai pelkės pakraščiai labai vingiuoti. Pelkės centre ir pietiniame pakraštyje gausu įvairaus didumo senais medynais apaugusių mineralinio grunto salų (grendų). Tai kyšančios žemyninių kopų keteros. Vandens perteklius iš Čepkelių raisto nuteka Peklos upeliu į Ūlą, Musteikos upeliu - į Grūdą, ir kanalu - į Katrą. Raisto rytinėje dalyje susitelkę ežerėliai, iš jų didžiausias ežeras - Ešerinis užima 14,9 ha. Kai kurių ežerėlių lygis truputi pažemėjo XIX a. pab., raisto pietiniame pakraštyje iškasus kanalą į Katrą.
 
Biologinė įvairovė
 
            Čepkelių rezervatas išsiskiria greta aptinkamomis stepėms bei tundrai būdingomis augalų bendrijomis. Aukštapelkėje vyrauja ištisinį kilimą sudarančios samanos - kiminai, gausūs krūmokšniai: gailiai, viržiai, spanguolės. Medžių ardą sudaro skurdžios pušaitės, plaukuotasis ir karpotasis beržai, kai kur išlikusios didelės atviros plynės. Aukštapelkę juosiančių žemyninių kopose vyrauja brandūs pušynai, kurių paklotėje gausiausios kerpės. Salose, kopų šiauriniuose šlaituose, lygumose ir daubose vyrauja pušynai su žaliųjų samanų danga ir krūmokšniais: viržiais, mėlynėmis, bruknėmis.
            Specifinės gamtinės sąlygos nulėmė didelę retųjų augalų rūšių įvairovę. Čia randamos pelkėms būdingos augalų rūšys: patvankinis pataisiukas (Lepidotis inundata), dėmėtoji gegūnė (Dactylorhiza maculata), laplandinis karklas (Salix lapponum), plačialapiams miškams: plačialapė klumpaitė (Cypripedium calceolus), virgininis varpenis (Botrychium virginianum), smėlynams: kalninė arnika (Arnica montana), lietuvinė naktižiedė (Silene lithuanica), vėjalandė šilagėlė (Pulsatilla patens).
            Rezervate taip pat aptinkama nemažai retųjų vabzdžių, varliagyvių bei roplių rūšių. Čia gana įprasta vienintelė nuodinga šalyje gyvatė – paprastoji angis (Vivera berus), bei paprastasis žaltys (Natrix natrix). Taip pat čia yra viena iš dviejų šalyje lygiažvynio žalčio (Coronella austriaca) radimviečių.
            Didelė paukščių įvairovė. Čepkeliuose išlikusios stambiausios kurtinių (Tetrao urogallus), gervių (Grus grus), stulgių (Gallinago media) populiacijos Lietuvoje, gyvena kitur beveik išnykę gyvatėdžiai (Circaetus gallicus), didieji apuokai (Bubo bubo).
            Rezervate įprasti kitose šalies vietose reti paukščiai: tetervinas (Lyrurus tetrix), griežlė (Crex crex), juodasis gandras (Ciconia nigra), lututė (Aegolius funereus), tripirštis genys (Picoides tridactylus), baltnugaris genys (Dendrocopos leucotos) ir dar daugelis kitų rūšių, kurioms Čepkeliai vis dar yra saugiu prieglobsčiu.
            Miškuose paskendęs ir nuo dažno trikdymo apsaugotas rezervas - viena iš pagrindinių briedžių (Alces alces) žiemos ganyklų šalyje. Taip pat čia nuolat gyvena vilkai (Canis lupus), lūšys (Lynx lynx), ūdros (Lutra lutra), gausu bebrų (Castor fiber).
 

Susijęs vaizdas Nuotraukos autorius: V. Grigaliūnas

Rezervatas įsteigtas 1979 m.
Rezervato plotas 3 961 ha*
Kamanų valstybinio gamtinio rezervato interneto svetainė: www.kamanos.lt

Rezervato įsteigimas Kamanų valstybinis rezervatas įsteigtas didžiausiai ir vertingiausiai Šiaurės Lietuvos molingųjų lygumų pelkinei ir mišrių miškų ekosistemai su jai būdinga ir reta augalija bei gyvūnija išsaugoti.
Rezervato paskirtis Išsaugoti Kamanų pelkę - didžiausią Šiaurės Lietuvoje pelkinį kompleksą su vidaus sausmėmis (salomis ir pusiasaliais), klampynių supamomis pelkių akimis ir ežerokšniais bei pelkę supantį Didmiškio mišką Ventos vidurupio žemumoje, taip pat būdingą ir retą augaliją bei gyvūniją.


Fizinės geografinės ypatybės
 

            Kamanų rezervatas - tai agrarinių plotų supamas didžiausias šiaurės Lietuvoje pelkinis kompleksas. Rezervatas apima Kamanų pelkę (2434 ha) ir apypelkio miškus.
            Paskutiniam ledynui traukiantis ledyno plaštaka tirpo daugybe atskirų etapų ir paliko koncentriškas pakraštinių moreninių darinių virtines. Vėliau gūbrius aplygino prieledyniniai baseinai. Tarpugūbriniuose pažemėjimuose užsimezgusios žemapelkės pamažu formavosi į aukštapelkę, peraugo gūbrius ir susiliejo į vientisą pelkinį masyvą. Buvusius gūbrius dabar žymi salos ir pusiasaliai. Vidutinis durpių klodo storis pelkėje 3,8 m, didžiausias - 7,2 m. Įdomiausi dariniai aukštapelkėje yra pelkių akys ir ežerokšniai, supami sunkiai įžengiamų klampynių. Dvylikoje Kamanų klampynių telkšo daugiau kaip 120 ežerokšnių. Šiaurinėje pelkės dalyje yra tik vienas didesnis Kamanų ežeras (6,6 ha).
            Kamanų pelkė susidariusi Ventos ir jos intako Vadaksties vandenskyroje. iš pietų pelkę drenuoja Pragalvis kartu su mažais dešiniaisiais Ventos intakais. iš vakarų - Ašva su Purvu. iš rytų duoklę ima Agluonos intakai.
            Dar XIX a. pelkės pakraščių vandeniui nuleisti buvo iškasti grioviai, kurių tinklas vis tankėjo. XX amžiaus pradžioje iškasti kanalai iki pat Kamanų ežero, tada jis stipriai nuseko. Septintą, aštuntą praeito amžiaus dešimtmetį buvo atnaujinti senieji bei iškasta daug naujų, mišką sausinančių kanalų. Jų bendras ilgis yra virš 12 km. Paskutiniuoju metu itin susirūpinta melioracinių kanalų įtaka ir siekiant atstatyti gruntinio vandens lygį, jie kai kur patvenkti.
  
Biologinė įvairovė
                         

            Kamanų rezervato aukštapelkės didžiausius plotus užima kupstuoti gailiniai pušynai su neaukštomis pušimis, gailių, viržių, tekšių sąžalynais. Plynėse samanų dangą formuoja kiminai. Čia retame krūmokšnių ir žolių arde vyrauja spanguolės, viržiai, švyliai. Pelkę supa miškai, kuriuos sudaro įvairūs spygliuočių ir lapuočių, bet dažniausiai mišrūs medynai. Įdomios aukštapelkių praplaišų būdingiausios bendrijos - baltieji saidrynai (Sphagno tenelli-Rhynchosporetum albae), kuriose vyraujantys žoliniai augalai yra baltosios saidros Rhynchospora alba ir ilgalapės saulašarės (Drosera anglina). Aukštapelkėje aptinkamos ir retos mažalapės saulašarės (Drosera intermedia), tarpinio tipo pelkėse – sparčiai nykstančios pelkinės lanksvos (Hammarbya paludosa), pievutėse – šalmuotosios gegužraibės (Orchis militaris) ir kt.
            Vabzdžių pasaulį rezervate atstovauja tokios retos drugių rūšys kaip: globaliai saugomas didysis auksinukas (Lycaene dispar), juodasis apolonas (Parnassius mnemosyne), machaonas (Papilio machaon).
            Didelė ir spalvinga Kamanose sutinkamų paukšių rūšių įvairovė. Migracijų metu čia apsistoja būriai pilkųjų žąsų (Anser anser), gervių (Grus grus). Veisimosi metu aukštapelkėje galima išvysti retuosius dirvinius sėjikus (Pluvialis apricaria), kuriems Kamanos liko viena iš nedaugelio perimviečių šalyje. Taip pat rezervate gana gausūs tetervinai (Lyrurus tetrix), griežlės (Crex crex).
            Miškuose peri juodieji gandrai (Ciconia nigra), ereliai rėksniai (Aquila pamarina), vapsvaėdžiai (Pernis apivorus).
            Puikų prieglobstį rezervate randa ir daugelis žinduolių. Taurieji elniai (Cervus elaphus) ir briedžiai (Alces alces) yra vieni iš būdingiausių Kamanų gyventojų. Čia taip pat veisiasi kitur Lietuvoje retai beaptinkami baltieji kiškiai (Lepus timinus), pastoviai gyvena 1-2 vilkų (Canis lupus) šeimos, sutinkamos lūšys (Lynx lynx).
 

Susijęs vaizdas

Rezervatas įsteigtas 1991 m.
Rezervato plotas 3 219 ha*
Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato interneto svetainė: www.viesvile.lt

Rezervato įsteigimas Viešvilės valstybinis rezervatas (toliau vadinama - rezervatas) įsteigtas vertingai gamtiniu požiūriu Viešvilės upės baseino ekosistemai išsaugoti.
Rezervato paskirtis Išsaugoti natūralią Viešvilės baseino su Artosios, Gličio pelkėmis ir jas supančiais Karšuvos girios miškais ekosistemą Karšuvos žemumoje, taip pat tik jai būdingą ir retą augaliją bei gyvūniją, ypač - margųjų upėtakių nerštavietes Viešvilės upėje.


Fizinės geografinės ypatybės
 

             Rezervatas plyti 400 km2 Karšuvos girioje, Karšuvos žemumoje, kuri susiformavo traukiantis ledynui. Tuomet ji buvo apsemta seklaus prieledyninio baseino ir apnešta senovinės Nemuno deltos nuosėdomis - smėliais. Poledynmečiu žemesnės vietos užpelkėjo, o sausesnėse vėjas supustė smėlio kopų masyvus. Šalia rezervato yra Kaskalnio geomorfologinis draustinis, kuriame saugomos aukščiausios žemyninės kopos Lietuvoje.
             Pelkės užima apie 60% rezervato teritorijos. Artoji, dar vadinama Didžiaja plyne - 1072 ha ploto sudėtingos konfiguracijos pelkinis masyvas, kuriame didžiausią plotą sudaro aukštapelkė, nors nemaži tarpinio tipo bei žemapelkių plotai. Vidutinis Artosios durpių klodo storis 3,6 m, o didžiausias siekia 9,8 m. Vietomis po durpe dar slūgso iki 4 m sapropelio sluoksnis. Rytinėje rezervato dalyje yra 455 ha ploto Gličio pelkė su didžiausiu rezervate 19 ha Gličio ežeru. Dvi nedidelės 43 ir 57 ha ploto aukštapelkės telkšo pietvakariniame rezervato pakraštyje prie Sakalinės kaimo.
             Viešvilės rezervato pagrindinė “ašis” – Viešvilės upelis (ilgis 21,4 km, rezervatu teka 15 km). Tai vienas natūraliausių nesureguliuotų upelių, kurio bemaž visas baseinas išsidėstęs miškingoje teritorijoje. Viešvilės ištakos - Artosios šiaurėje telkšantis 6 ha Buveinių ežerėlis. Aukštupyje 6,5 km ji lėtai vingiuoja vien pelkėmis. Vidurupyje, papildoma iš gausių šaltinių, suformuotu nedideliu slėniuku kerta kopomis nusėta smėlingą lygumą. Deja, tuoj už rezervato ribos yra pastatytos dvi užtvankos, kurios sustabdo natūralią tėkmę bei užtveria kelią praeivėms žuvims.
 
Biologinė įvairovė
 

            Pelkės pasižymi didele tipų įvairove. Esama ir atvirų, ir retmiškiais bei miškais apaugusių aukštapelkių, tarpinio tipo pelkių ir žemapelkių. Vyraujantys pelkėse medynai: gailiniai pušynai (aukštapelkėse), viksviniai ir nemoraliniai juodalksnynai bei beržynai (žemapelkėse). Praeityje pelkės nebuvo sausinamos, todėl išsaugojo pirmykštį natūralumą. Čia nemažai išlikusių retųjų augalų. Dauguma nykstančių augalų, tokių kaip: pelkinė uolaskėlė (Saxifraga hirculus), dvilapis purvuolis (Liparis loeselii), nariuotoji ilgalūpė (Collarorhiza trifida), randami atvirose ir pusiau atvirose tarpinio tipo pelkėse. Raistų pakraščiais, senuose juodalksnių ir eglių medynuose puikų prieglobstį randa daugelis nykstančių grybų, kerpių ir samanų rūšių. Daugelis jų retos visoje Europoje ir rastos pirmą kartą Lietuvoje.
             Išskirtinė Viešvilės rezervato savybė – didelis viso gamtinio komplekso mozaikiškumas. Netgi praeidamas nedidelį atstumą gali pamatyti plačią gamą įvairių pelkių, medynų, vandens telkinių, pievučių ir laukymių.
             Rezervate sutinkamos retosios sengirėms būdingos vabalų rūšys (šiaurinis elniaragis (Ceruchus chrysomelinus), aštuoniataškis auksavabalis (Gnorimus variabilis).
             Viešvilės upelyje gyvena margieji upėtakiai (Salmo truta fario), mažosios nėgės (Lampetra planeri), gausu paprastųjų kūjagalvių (Cottus gobio).
             Miškuose sutinkami baikštieji uoksiniai (pilkoji meleta (Picus canus), baltnugaris genys (Dendrocopos leukotos) ir plėšrieji (erelis rėksnys (Aquila pamarina), lututė (Aegolius funereus) paukščiai. Pelkėse gana gausios gervės (Grus grus), pastoviai peri dirviniai sėjikai (Pluvialis apricaria). Rudenį ir pavasarį pelkių žuvinguose ežeruose apsistoja būriai migruojančių paukščių.
             Gūdžiuose papelkių miškuose slapstosi stambieji plėšrūnai – vilkai (Canis lupus) ir lūšys (Lynx lynx).
             Viešvilės upelyje nemažai bebrų (Castor fiber) užtvankų, gyvena ūdros (Lutra lutra).
 

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „žuvinto biosferos rezervatas“

Rezervatas įkurtas 1937 m.
Rezervato plotas 18 490 ha*
Žuvinto biosferos rezervato interneto svetainė: www.zuvintas.lt

Žuvinto biosferos rezervatas yra Alytaus, Marijampolės ir Lazdijų rajonuose. Biosferos rezervatas įsteigtas 2002 m. lapkričio 19 d., Žuvinto valstybinio rezervato, Žaltyčio botaninio-zoologinio ir Amalvo botaninio-zoologinio draustinių pagrindu, įgyvendinant tarptautinę biosferos pokyčių stebėsenos (monitoringo) programą. Tai pirmasis tokio tipo rezervatas Lietuvoje. Rezervato plotas - 18489 ha.
 
1937 m. Žuvinto ežerui buvo suteiktas rezervato apsaugos statusas – pirmoji saugoma teritorija įsteigta Lietuvoje. Vėliau buvo prijungtos ir šalia ežero esančios pelkės – rezervato plotas padidėjo iki 5440 ha. Kaip Ramsaro teritorija įteisinta 1993 m. Teritorija įtraukta į PST sąvadą, kodas 030. Atitinka Corine reikalavimus. 2002 m. lapkričio 19 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1817 įsteigtas Žuvinto biosferos rezervatas.

Biologinė įvairovė. 

Rezervate rasta 108 samanų, 105 dumblių, 107 grybų ir daugiau nei 600 rūšių aukštesniųjų augalų. Gyvena 44 žinduolių rūšys, iš jų 6 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą, 5 roplių ir 10 varliagyvių rūšių, užregistruota beveik 2100 vabzdžių rūšių. Aptinkamos 22 žuvų rūšys. Labiausiai Žuvinto vardą išgarsino paukščiai, iš viso nuo 1980 m. užregistruotos net 227 sparnuočių rūšys, iš kurių 153 rūšys čia perėjo ar peri.  

Gamtiniai pokyčiai. 

Pastaraisiais dešimtmečiais Žuvinto gamta nukentėjo nuo aplinkiniuose plotuose vykdytos intensyvios melioracijos, ežero vandens lygio reguliavimo ir didelių kiekių teršalų, kurie į ežerą nuolat patenka iš aplinkinių gyvenviečių ir laukų. Sparčiai viršvandenine augalija užauga ežeras, todėl prarandamos vandens paukščių buveinės. Medžiais, krūmais ir nendrėmis užauga šlapios pievos, ežero sala, žemapelkės ir aukštapelkės, todėl prarandami vertingi augalų ir paukščių biotopai. Dėl melioracijos degraduoja Amalvo aukštapelkė ir liko nenaudojamos, krūmais užaugančios aplinkinės žemapelkės.
 
Planuojami pokyčiai. 

Todėl kad išsaugotume unikalią Žuvinto biosferos rezervato gamtą reikia atstatyti arba išsaugoti natūralias buveines, vertingus biotopus, kurti biologinės įvairovės apsaugos planus ir vykdyti tolesnius tyrimus, sukurti vietiniams žmonėms darbo vietas bei sumažinti antropogeninį poveikį saugomai teritorijai. Sumažinti Žuvinto ežero taršą, atnaujinant aplinkinių gyvenviečių vandens valymo įrenginius ir išplečiant kanalizacinius tinklus. Apsaugoti Amalvo pelkę užtvenkiant melioratorių iškastus kanalus. Išvalyti pievas nuo medžių ir krūmų. Sustiprinti rezervato pajėgumus ir galimybes. Kelti žmonių supratimą apie biologinės įvairovės išsaugojimą, skleisti informaciją, kelti žmonių sąmoningumą. Pritraukti vietines savivaldybes, nevyriausybines organizacijas, mokyklas ir visus suinteresuotus visuomenės narius į biologinės įvairovės apsaugą. Išleisti specialius leidinius. Skatinti ekologinę žemdirbystę aplinkinėse teritorijose. Pastatyti stebėjimo bokštelius, apžvalgos aikšteles šalia rezervato. Įrengti specialiuosius turistinius mokomuosius takus, įsigyti ir taikyti specialią įrangą viršvandeniniai augmenijai išpjauti.
 

Paskutinė atnaujinimo data: 2019-10-24