Gražutės regioninis parkas

Gražutės regioninis parkas / Grazute regional park nuotrauka.

Regioninis parkas įsteigtas 1992 m.
Regioninio parko plotas 31 933 ha*
Gražutės regioninio parko interneto svetainė: www.grazute.lt

Gražutės regioninis parkas įsteigtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1992 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. I–2913 „Dėl regioninių parkų ir draustinių įsteigimo“ (Žin., 1992, Nr. 30–913), siekiant išsaugoti ežeringo, miškingo Šventosios upės aukštupio kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti.

Regioninio parko paskirtis, nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 490 „Dėl regioninių parkų nuostatų patvirtinimo“, yra išsaugoti ypač vertingą gamtiniu požiūriu Šventosios aukštupio ežeryną su Dūkšto, Luodžio, Švento ežerais, Antalieptės jūros vandens saugykla, vertingas Gražutės miško biocenozes; išsaugoti kultūros paveldo vertybes, iš jų – Salako urbanistinį kompleksą bei parko piliakalnius ir pilkapius.

Gražutės regioninio parko apsaugos režimą užtikrina ir regioninio parko steigimo tikslų įgyvendinimą koordinuoja Sartų ir Gražutės regioninių parkų direkcija.

GRAŽUTĖS REGIONINIO PARKO IŠSKIRTINĖ VERTĖ

Gražutės regioninis parkas yra ežeringiausioje Lietuvos dalyje. Vaizdingi kalvynai su stambiomis kalvomis akimirką priverčia suabejoti, ar parkas tikrai Lietuvoje. Parke mėlynuoja bene gražiausios Lietuvoje – Antalieptės marios. Tiek įlankų, įvairiausių sąsmaukų, pusiasalių, salų neturi nė vienos kitos. Ir nenuostabu, mat jos atsirado užtvenkus Šventosios aukštupį, kuriame anksčiau tyvuliavo daugybė įvairiausių ežerų. Tad beliko atkartoti, išryškinti jų bruožus.

Regioniniame parke tyvuliuoja per 70 vandens telkinių: nuo pačių mažiausių iki šešto pagal dydį Lietuvos ežero – Luodžio. Nuostabus Šventosios aukštupio ežerynas, bet pats įspūdingiausias Švento ežeras – tai didžiausias Lietuvoje benuotakinis ežeras, unikalus savo daugiamečiais vandens lygio svyravimais, smėlėtais paplūdimiais. Tai natūralus barometras. Krištolo skaidrumo vanduo leidžia stebėti povandeninį ežero gyvenimą. Ežero atabrade yra vienintelė Lietuvoje pražangiažiedės plunksnalapės radavietė.

Mažai žmogaus paliestose vietose didžiulė augalų ir gyvūnų įvairovė. Kaip tikra kalnų upė kas vieną kilometrą po 11 metrų nusileidžia kairysis Šventosios intakas – Šavaša, tekėdama pro akmenų grūstis ir natūralias virtuolių patvankas, išgrauždama aukštus šlaitus. Giliame jos slėnyje  XVI – XVII a. Buvusi senovės lietuvių šventų apeigų vieta. Šventyklos vietą žymi Lūžų akmuo su dubeniu.

Nedaug Lietuvos miestelių gali didžiuotis tokia didinga Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčia kaip senasis Salakas. Tai aukščiausia (72 m) šalyje iš tašytų lietuviškų lauko akmenų pastatyta bažnyčia. Parko lankytojų centre veikia bene labiausiai nuo vandenyno nutolęs „Jūrų muziejus“ – unikali mokytojos V. Žilinskienės beveik 40 metų kaupta jūros gyvūnų, spalvingųjų koralų, kriauklių, suvenyrų ir fosilijų kolekcija.

Paskutinė atnaujinimo data: 2019-10-24