Dubysos regioninis parkas

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „dubysos regioninis parkas“ www.kelme.lt

Regioninis parkas įsteigtas 1992 m.
Regioninio parko plotas 11 547 ha*
Dubysos regioninio parko interneto svetainė: www.dubysosrp.am.lt

Seimo 1992 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. I–2913 „Dėl regioninių parkų ir draustinių įsteigimo“ (Žin., 1992, Nr. 30–913), siekiant išsaugoti Dubysos erozinio slėnio kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti.

Regioninio parko paskirtis, nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 490 „Dėl regioninių parkų nuostatų patvirtinimo“, yra išsaugoti raiškų Dubysos senslėnį, išraižytą intakų slėnių ir raguvų, ir ypač didelės geomorfologinės, hidrografinės, botaninės bei kultūrinės vertės kraštovaizdį; išsaugoti kultūros paveldo vertybes, iš jų – poeto Maironio sodybą, jos gamtinę ir kultūrinę aplinką.

Dubysos regioninio parko apsaugos režimą užtikrina ir regioninio parko steigimo tikslų įgyvendinimą koordinuoja Dubysos regioninio parko direkcija.

DUBYSOS REGIONINIO PARKO IŠSKIRTINĖ VERTĖ

„Kaip puikūs slėniai sraunios Dubysos, miškais lyg rūtom kalnai žaliuoja“, – šios beveik prieš šimtą metų poeto Maironio parašytos eilės atskleidžia svarbiausias Dubysos regioninio parko vertybes. Dubysos slėnis yra vienas vaizdingiausių iš Lietuvoje esančių erozinių upių slėnių. Visi regioninio parko gamtiniai ir urbanistiniai kompleksai, kultūros vertybės neatsiejami nuo Dubysos upės ir jos intakų slėnių. Saulėje spinduliuojančią žemai klonyje besiraitančią upę visu gražumu pamatysime tik užkopę ant stačių jos šlaitų, kurių gūbriai panašūs į milžiniško snaudžiančio drakono nugarą. Nuo čia atsiveria pasakiško grožio panorama: kalvos, upės vingiai, žydinčių ievų nėriniai, virš jų vakarėjančios saulės raudonyje kylantys rūkai.

Dubysos slėnyje plytinčios pievos vietinių žmonių vadinamos lankomis. Pievų reljefas švelniai banguotas, pagal upės vagą driekiasi fragmentiškos krūmų juostos. Užliejamose salpinėse pievose neretos griežlės; paupiuose galima pamatyti tulžių, didžiųjų dančiasnapių, stebėti medžiojančias ūdras. Dubysos šlaitų sauspievėse gyvenantis gencijoninis melsvys – viena rečiausių ir saugomiausių drugių rūšių.

Vienas gražiausių pietryčių Žemaitijos miestelių – Betygala, menanti paskutinę pagonių šventyklą ir paskutinį krivių krivaitį Gintautą. Kultūros paveldas, formavęsis baltų kultūros ir krikščionybės sankirtoje, čia išaugino daug žymių kūrėjų: dailininką grafiką Joną Kuzminskį, poetą Juozą Nekrošių, rašytoją Joną Mačiukevičių.

Paskutinė atnaujinimo data: 2019-10-24