Regioniniai parkai

Regioniniai parkai – saugomos teritorijos, steigiamos gamtiniu, kultūriniu ir rekreaciniu požiūriu regioninės svarbos kraštovaizdžio kompleksams ir ekosistemoms saugoti, jų rekreaciniam bei ūkiniam naudojimui reguliuoti. Net 30 regioninių parkų užima daugiau kaip pusę visų saugomų teritorijų ploto, visi jie turi direkcijas, kai kurie – informacijos centrus, gamtos mokyklas. Kiekvieno parko teritorija yra suskirstyta į funkcines zonas – išsaugančiąją (rezervatai ir draustiniai), apsauginę, rekreacinę bei ūkinę. Parkų rezervatams ir draustiniams taikomi tokie pat reikalavimai kaip ir kitiems valstybiniams rezervatams bei draustiniams. Parkų lankytojai privalo laikytis jų nuostatų, taip pat ūkinės veiklos bei kitų apribojimų, kuriuos nurodo informaciniai ženklai. Papildomos informacijos apie leidimus ir apribojimus galima gauti parkų direkcijose ar informacijos centruose. Regioniniai parkai pavaldūs Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos, išskyrus Pavilnių bei Verkių regioninius parkus, priklausančius Vilniaus miesto savivaldybei.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „anykščių regioninis parkas“

Regioninis parkas įsteigtas 1992 m.
Regioninio parko plotas 15 486 ha*
Regioninio parko interneto svetainė: www.anyksciuparkas.lt

Anykščių regioninis parkas įsteigtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1992 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. I–2913 „Dėl regioninių parkų ir draustinių įsteigimo“ (Žin., 1992, Nr. 30–913), siekiant išsaugoti vertingiausius Anykščių krašto gamtinius ir kultūrinius kompleksus bei objektus, juos tvarkyti ir racionaliai naudoti.

Regioninio parko paskirtis, nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. 1407 „Dėl Anykščių regioninio parko nuostatų patvirtinimo“, yra išsaugoti Šventosios slėnį su senvagėmis, eroziniais atragiais ir raguvomis, Kurklių eroziniu cirku, Anykščių šilelį su Šventosios salpinėmis pievomis ir Budragaidžio liūninio tipo ežerėliu, Rubikių–Mūšėjaus ežeryną su salomis, Anykštos ir Virintos senslėnius, Storių takoskyrinį moreninį masyvą; išsaugoti kultūros vertybes, iš jų Šeimyniškėlių, Liudiškių, Piliakalnio, Buivydų, Bijeikių piliakalnius, Burbiškių dvaro sodybą, Anykščių senamiestį.

Anykščių regioninio parko apsaugos režimą užtikrina ir regioninio parko steigimo tikslų įgyvendinimą koordinuoja Anykščių regioninio parko direkcija.

ANYKŠČIŲ REGIONINIO PARKO IŠSKIRTINĖ VERTĖ

Anykščių regioninis parkas neįsivaizduojamas be poeto Antano Baranausko apdainuoto Anykščių šilelio su Puntuko akmeniu. Tai amžinas paminklas didvyriams, Atlanto nugalėtojams Steponui Dariui ir Stasiui Girėnui. Parke stūkso rašytojo Jono Biliūno „Laimės žiburys“, kviečiantis užkopti visus, trokštančius nors trupinėlio laimės.

 Kraštovaizdžio įvairovę sukuria Šventosios upės slėnis su senvagėmis, Kurklių erozinis cirkas, Anykštos ir Virintos senslėniai. Didelė kraštovaizdžio įvairovė sudaro sąlygas įvairiausiems augalams ir gyvūnams tarpti. Regioninis parkas garsėja plačialapių ir mišriaisiais miškais. Anykščių šilelyje prieglobstį rado Lietuvoje itin reta rūšis – miškinė plikaplaiskė. Jos populiacija bene gausiausia ir gyvybingiausia šalyje.

Vaizdingiausias parke – Rubikių ežeras, protakomis susijungęs su Dusyno, Limino ir Mūšėjaus ežerais. Didžiausia ežero puošmena – 16 salų. Dešiniajame Šventosios krante netoli Ilgio ežero tyvuliuoja 0,7 ha ploto šaltiniuotas Karalienės liūnas. Tik čia Lietuvoje upių ir upelių slėnių atodangose galima pamatyti Anykščių kraštui būdingą kvarcinį smėlį. Anykščiai garsūs vieninteliu Lietuvoje Niūronių kaime įsikūrusiu Arklio muziejumi, kuriame kasmet vyksta tradicinė „Bėk, bėk, žirgeli“ šventė. Netoli – Šeimyniškėlių (Vorutos) piliakalnis, kur buvusi menama karaliaus Mindaugo pilis. Viena kultūros paveldo įdomybių – kelionė šimtamečiu siauruoju geležinkeliu, degustuojant Anykščių vyną.

 

Asvejos regioninis parkas nuotrauka.

Regioninis parkas įsteigtas 1992 m.
Regioninio parko plotas 12 207 ha*
Asvejos regioninio parko interneto svetainė: www.asvejosparkas.lt

Asvejos regioninis parkas įsteigtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1992 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. I–2913 „Dėl regioninių parkų ir draustinių įsteigimo“ (Žin., 1992, Nr. 30–913), siekiant išsaugoti Asvejos ežeryno kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti.

Regioninio parko paskirtis, nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 490 „Dėl regioninių parkų nuostatų patvirtinimo“, yra išsaugoti Asvejos ežeryno (Asvejos, Baluošo, Žverno ir kiti ežerai) miškingų apylinkių gamtos vertybes, kultūros paveldo vertybes, iš jų – Dubingių urbanistinį kompleksą su piliaviete, pilkapius, Alkos, Purviniškių kaimus.  

Asvejos regioninio parko apsaugos režimą užtikrina ir regioninio parko steigimo tikslų įgyvendinimą koordinuoja Asvejos regioninio parko direkcija.

ASVEJOS REGIONINIO PARKO IŠSKIRTINĖ VERTĖ

Vidurinėje Aukštaičių aukštumos dalyje beveik 60 km nuo Alionių pelkių per Giedraičius ir Dubingius iki Buivydžių kalvų driekiasi siauras vingiuotas Lietuvos dubaklonis.  Vertingiausioje jo dalyje telkšo Asveja – ilgiausias ir vienas giliausių bei didžiausių Lietuvos ežerų. Siauras ežeras su šešiomis salomis, vaizdingomis atšakomis lyg upė vingiuoja 22 km, o kartu su Žalktynės ir Vyriogalos įlankomis jo ilgis siekia 30 km. Aukšti, statūs, miškingi Asvejos dubaklonio šlaitai, netoliese išsibarstę mažesni skirtingos kilmės ežerai, pelkės, brandūs ąžuolynai, pušynai yra savito, nepaprastai patrauklaus kraštovaizdžio dariniai.

Ypač įspūdingi aukšti ir statūs Asvejos ežero šlaitai ties Liudgardu ir Dubingiais. Iš Suoselio ežero ištekantis Jurkiškio upelis labai panašus į kalnų upokšnį, nes jo dugnas nusėtas akmenimis, o nuolydis – net 12 metrų per kilometrą. Didelė kraštovaizdžio ir buveinių įvairovė sudaro geras sąlygas įvairioms rūšims tarpti. Vertingi senieji Šakymo pusiasalio ąžuolynai ir daugelio retų paukščių lizdavietės. Iki šiol išliko nemaži sengirių plotai. Pelkynai pasižymi tiek augalų, tiek gyvūnų rūšių gausa. Asvejos ir Baluošų ežeruose gyvena seliavos bei ledynmečio reliktas – ežerinės stintelės. Parke labai daug žalčių.

Ikikrikščioniškąjį laikotarpį mena Alkos vietovardis, žalčių garbinimo tradicijos, krikščioniškąjį – Dubingių pilis (nuo XV a.), Radvilų (XVI–XVII a.) rūmų fragmentai, evangelikų reformatų bažnyčios pamatai ir Radvilų giminės laidojimo kripta. Senoji medinė Dubingių smuklė – ne tik svarbus Dubingių miestelio akcentas, bet ir regioninio parko lankytojų centras.

Velnio duobė

Regioninis parkas įsteigtas 1992 m.
Regioninio parko plotas 17 005 ha*
Aukštadvario regioninio parko interneto svetainė: www.arp.lt 

Aukštadvario regioninis parkas įsteigtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1992 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. I–2913 „Dėl regioninių parkų ir draustinių įsteigimo“ (Žin., 1992, Nr. 30–913), siekiant išsaugoti vertingą Verknės ir Strėvos aukštupių kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti.

Regioninio parko paskirtis, nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 490 „Dėl regioninių parkų nuostatų patvirtinimo“, yra išsaugoti ypač vertingą gamtos požiūriu Aukštadvario kalvyną su Verknės ir Strėvos ežeringais aukštupiais; išsaugoti kultūros paveldo vertybes, iš jų – unikalų Aukštadvario miestelio urbanistinį kompleksą (bažnyčią ir vienuolyno kompleksą, parką su želdiniais ir pirmąja Lietuvoje upėtakių auginimo tvenkinių sistema, hidroelektrinę, Aukštadvario piliakalnį bei Kartuvių kalną), Bagdanonių hidroelektrinę su protakomis, Lavariškių, Mošos, Pamiškės, Žuklijos ir Strėvos piliakalnius.

Aukštadvario regioninio parko apsaugos režimą užtikrina ir regioninio parko steigimo tikslų įgyvendinimą koordinuoja Aukštadvario regioninio parko direkcija.

AUKŠTADVARIO REGIONINIO PARKO IŠSKIRTINĖ VERTĖ

Aukštadvario regioniniame parke prieš tūkstančius metų paskutinis ledynas sukūrė aukščiausią Dzūkų aukštumos dalį, sustūmė aukštas kalvas, išrausė daubas. Didžiausia Lietuvoje ir labiausiai lankoma jų – Velnio duobė. Parke savo keliones pradeda Verknės ir Strėvos upės. Jos tarsi karolius suvėrusios daugiau nei 40 ežerų. Kalvotas, ežeringas moreninis kalvynas puikuojasi raiškiu  paviršiumi. Ne veltui šis kraštas vadinamas Lietuvos Šveicarija.

Aukštadvario regioninis parkas – vienintelė vieta Lietuvoje, kur auga itin retas vandens telkinių augalas – paprastasis rėžiukas. Įvairus kraštovaizdis, dirvožemių margumynas lėmė didžiulę augalijos ir gyvūnijos įvairovę. Lietuvos plačialapių miškų etalonas – Mergiškių miškas. Įdomu tai, kad, neišvykus iš Lietuvos, čia galima atsidurti Pietų Europos stepinėse pievose ir Vakarų Sibiro taigos buveinėse. Šis parkas – viena iš nedaugelio vietų šalyje, kur galima aptikti 13 šikšnosparnių rūšių iš 14 žinomų Lietuvoje.

LDK laikotarpiu dabartinį regioninį parką kirto Karališkasis vieškelis, jungęs Vilniaus, Trakų ir Birštono pilis. Apie tai byloja ir iškalbingi vietovardžiai: Karališkasis dvaras, Karališkas miškas, Karališkoji virtuvė, Karaliūnų kaimas... Prie vieškelio ir toliau nuo jo pabirę piliakalniai, alkakalniai, kiti kultūros paveldo objektai. Unikalus Mošos archeologinis darinys su Jotvingių genties kultūros ženklais.

Parke unikali kultūrų sandūra. Vytauto Didžiojo laikais į Trakų kraštą vyko totoriai, karaimai atsinešdami savo kultūrą, kulinarinį paveldą. Iki šių dienų Aukštadvario apylinkėse kepami šimtalapiai (totoriški pyragai), kibinai, kakorai (bulvinės bandos su įdaru). Ir šiandien miestelis tebėra prie „karališkojo vieškelio“ – tarptautinio kelio, vedančio iš Vakarų Europos į Vilnių.

 

Regioninis parkas įsteigtas 1992 m. 
Regioninio parko plotas 14 406 ha*
Biržų regioninio parko interneto svetainė: http://www.birzuparkas.lt 

Biržų regioninis parkas įsteigtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1992 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. I–2913 „Dėl regioninių parkų ir draustinių įsteigimo“ (Žin., 1992, Nr. 30–913), siekiant išsaugoti Lietuvos karstinio regiono kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti.

Regioninio parko paskirtis, nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 490 „Dėl regioninių parkų nuostatų patvirtinimo“, yra išsaugoti karstinių sufozinių procesų veikiamą kraštovaizdį su didžiausiu karstinių įgriuvų tankiu; išsaugoti kultūros paveldo vertybes, iš jų – Biržų piliavietę bei bastioninę tvirtovę, pilies įtvirtinimų sistemą, pastatus ir jų priklausinius, Biržų senamiesčio fragmentus, unikalų Astravo dvaro ir parko ansamblį su Širvėnos ežero hidrosistemos istoriniais įtvarais, Pabiržės architektūrinio ansamblio ir Daudžgirių bei Pabiržės (Balandiškių) dvarų sodybų kraštovaizdį, Likėnų parką.

Biržų regioninio parko apsaugos režimą užtikrina ir regioninio parko steigimo tikslų įgyvendinimą koordinuoja Biržų regioninio parko direkcija.

BIRŽŲ REGIONINIO PARKO IŠSKIRTINĖ VERTĖ

„Jeigu nebūtų Biržų – Pasvalio krašto, Lietuvai stigtų labai savitu kraštovaizdžiu pasižyminčio regiono, kuriame tokia gausybė paslaptingų, plynumas pagyvinančių smegduobių, keliančių ne tik nuostabą, bet ir nuolatinį pavojų“ (A. Linčius, V. Narbutas). Čia gyvas Biržų kárstas – žemės jėga, kuri nuolat judina požemius ir vis keičia žemės paviršių, o susidariusios tuštumos tik ir laukia savo valandos, kai atsivėrusios parodys unikalius prieš 300 milijonų metų susiformavusius sluoksnius. Tik trinktelk smarkiau durimis, ir namo priebutis prasmegs...

Paslaptingi karstiniai Kirkilų ir Drąseikių ežerėliai, kuriuos kartais raudona spalva nudažo čia besiveisiančios sieros bakterijos. Jos itin retos pasaulyje. Karajimiškyje – įspūdingas smegduobynas su garsiąja, legendomis apipinta Karvės ola, greta jos išsibarsčiusiomis duobėmis, kitomis įgriuvomis.

Seniausio tvenkinio Lietuvoje – Širvėnos ežero paviršiuje plūduriuoja vandens lelijų pieva, o kadaise čia augo plūduriuojantysis agaras, dar vadinamas vandens riešutu, jau išnykęs Lietuvoje, bet savo žiedu besipuikuojantis parko emblemoje. Vienu metu prie ežero išgirsi baubiant ne vieną didįjį baublį. Astravo dvaro parke vėlai vakarais verda šikšnosparnių gyvenimas. Virš medžių iškyla iš griuvėsių pakilusios didingos Biržų bastioninės pilies, penkių bažnyčių bokštai.

Nuo seno Biržų kraštą garsina darbštūs žemdirbiai, aukštaičių vaišingumą liudijančios tradicijos, skani ruginė duona ir miežinis alutis. Biržų apylinkėse iš kartos į kartą perduodamos gyvos ir nemirštančios aludarystės ir duonos kepimo tradicijos.

Dieveniškių istorinis regioninis parkas nuotrauka.

Regioninis parkas įsteigtas 1992 m.
Regioninio parko plotas 8598 ha*
Dieveniškių istorinio regioninio parko interneto svetainė: dirpd@dirpd.lt

Dieveniškių istorinis regioninis parkas įsteigtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1992m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. I–2913 „Dėl regioninių parkų ir draustinių įsteigimo“ (Žin., 1992, Nr. 30–913), siekiant išsaugoti ir tvarkyti vertingus kultūros ir gamtos požiūriu Dieveniškių kraštovaizdžio, etnokultūrinius kompleksus, reguliuoti jų rekreacinį ir ūkinį naudojimą.

Istorinio regioninio parko paskirtis, nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 490 „Dėl regioninių parkų nuostatų patvirtinimo“, yra išsaugoti ypač vertingus gamtos ir kultūros paveldo požiūriu Poškonių ir Žižmų etnokultūrinius kompleksus, Dieveniškių urbanistinį kompleksą, jo planinę ir erdvinę struktūrą, unikalų Rimašių kaimą, Norviliškių vienuolyno kompleksą, Bėčionių piliakalnį, Dieveniškių, Skaivonių, Senųjų Miežionių, Didžiulių, Stakų, Poškonių pilkapius, Moko, Žižmų, Jankelių akmenis, Gaujos ir Stakų kraštovaizdžio bei Dieveniškių geomorfologinį kompleksus.

Dieveniškių istorinio regioninio parko apsaugos režimą užtikrina ir regioninio parko steigimo tikslų įgyvendinimą koordinuoja Dieveniškių istorinio regioninio parko direkcija.

DIEVENIŠKIŲ ISTORINIO REGIONINIO PARKO IŠSKIRTINĖ VERTĖ

Dieveniškių kraštas žavi plokščiaviršūnėmis kalvomis, lėkštais kalvų šlaitais, erdviomis lomomis, lengvomis gargždingomis dirvomis. Nepaisant žmogaus akiai nematomos kalvų didybės, aukščiausia regioninio parko vieta siekia net 262,6 m virš jūros lygio. Priešpaskutinis apledėjimas regioniniame parke paliko vienintelę gėlavandenę, šaltą Gaujos upę, sustūmė retus Lietuvos geologinio paveldo įvairovės luistus – smėlio ir žvyro konglomeratus. Slenkant ledynams čia buvo atnešta nemažai stambių akmenų, nuo senų senovės apipintų mitologiniais pasakojimais, legendomis.

Gaujos upės slėnis itin turtingas retų rūšių augalų. Paupio pievose auga saugomos raudonosios, aukštosios, baltijinės ir plačialapės gegūnės, taip pat gyvena reti drugiai – didysis auksinukas ir rudaakis satyriukas.

Dieveniškių istorinis regioninis parkas yra į Baltarusijos žemes įsiterpęs iškyšulys
pietrytiniame Lietuvos pakraštyje. Krašte nuo senovės sugyveno lietuviai, lenkai, gudai, žydai. Įvairių tautų apsuptyje susiformavo unikali dieveniškių šnekta.

Kultūriniu požiūriu itin vertingi gyvi etnografiniai kaimai – lietuvių liaudies architektūros palikimas, apimantis statybines liaudies tradicijas, susijęs su valstiečių buitimi, tautodaile, papročiais. Kaimų kraštovaizdis susiformavo po valakų reformos, vykusios Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVI a. Tarp Poškonių ir Dieveniškių išsidėstę net trylika gatvinių kaimų su gerai išlikusia rėžine žemėvalda.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „dubysos regioninis parkas“ www.kelme.lt

Regioninis parkas įsteigtas 1992 m.
Regioninio parko plotas 11 547 ha*
Dubysos regioninio parko interneto svetainė: www.dubysosrp.am.lt

Seimo 1992 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. I–2913 „Dėl regioninių parkų ir draustinių įsteigimo“ (Žin., 1992, Nr. 30–913), siekiant išsaugoti Dubysos erozinio slėnio kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti.

Regioninio parko paskirtis, nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 490 „Dėl regioninių parkų nuostatų patvirtinimo“, yra išsaugoti raiškų Dubysos senslėnį, išraižytą intakų slėnių ir raguvų, ir ypač didelės geomorfologinės, hidrografinės, botaninės bei kultūrinės vertės kraštovaizdį; išsaugoti kultūros paveldo vertybes, iš jų – poeto Maironio sodybą, jos gamtinę ir kultūrinę aplinką.

Dubysos regioninio parko apsaugos režimą užtikrina ir regioninio parko steigimo tikslų įgyvendinimą koordinuoja Dubysos regioninio parko direkcija.

DUBYSOS REGIONINIO PARKO IŠSKIRTINĖ VERTĖ

„Kaip puikūs slėniai sraunios Dubysos, miškais lyg rūtom kalnai žaliuoja“, – šios beveik prieš šimtą metų poeto Maironio parašytos eilės atskleidžia svarbiausias Dubysos regioninio parko vertybes. Dubysos slėnis yra vienas vaizdingiausių iš Lietuvoje esančių erozinių upių slėnių. Visi regioninio parko gamtiniai ir urbanistiniai kompleksai, kultūros vertybės neatsiejami nuo Dubysos upės ir jos intakų slėnių. Saulėje spinduliuojančią žemai klonyje besiraitančią upę visu gražumu pamatysime tik užkopę ant stačių jos šlaitų, kurių gūbriai panašūs į milžiniško snaudžiančio drakono nugarą. Nuo čia atsiveria pasakiško grožio panorama: kalvos, upės vingiai, žydinčių ievų nėriniai, virš jų vakarėjančios saulės raudonyje kylantys rūkai.

Dubysos slėnyje plytinčios pievos vietinių žmonių vadinamos lankomis. Pievų reljefas švelniai banguotas, pagal upės vagą driekiasi fragmentiškos krūmų juostos. Užliejamose salpinėse pievose neretos griežlės; paupiuose galima pamatyti tulžių, didžiųjų dančiasnapių, stebėti medžiojančias ūdras. Dubysos šlaitų sauspievėse gyvenantis gencijoninis melsvys – viena rečiausių ir saugomiausių drugių rūšių.

Vienas gražiausių pietryčių Žemaitijos miestelių – Betygala, menanti paskutinę pagonių šventyklą ir paskutinį krivių krivaitį Gintautą. Kultūros paveldas, formavęsis baltų kultūros ir krikščionybės sankirtoje, čia išaugino daug žymių kūrėjų: dailininką grafiką Joną Kuzminskį, poetą Juozą Nekrošių, rašytoją Joną Mačiukevičių.

Gražutės regioninis parkas / Grazute regional park nuotrauka.

Regioninis parkas įsteigtas 1992 m.
Regioninio parko plotas 31 933 ha*
Gražutės regioninio parko interneto svetainė: www.grazute.lt

Gražutės regioninis parkas įsteigtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1992 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. I–2913 „Dėl regioninių parkų ir draustinių įsteigimo“ (Žin., 1992, Nr. 30–913), siekiant išsaugoti ežeringo, miškingo Šventosios upės aukštupio kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti.

Regioninio parko paskirtis, nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 490 „Dėl regioninių parkų nuostatų patvirtinimo“, yra išsaugoti ypač vertingą gamtiniu požiūriu Šventosios aukštupio ežeryną su Dūkšto, Luodžio, Švento ežerais, Antalieptės jūros vandens saugykla, vertingas Gražutės miško biocenozes; išsaugoti kultūros paveldo vertybes, iš jų – Salako urbanistinį kompleksą bei parko piliakalnius ir pilkapius.

Gražutės regioninio parko apsaugos režimą užtikrina ir regioninio parko steigimo tikslų įgyvendinimą koordinuoja Sartų ir Gražutės regioninių parkų direkcija.

GRAŽUTĖS REGIONINIO PARKO IŠSKIRTINĖ VERTĖ

Gražutės regioninis parkas yra ežeringiausioje Lietuvos dalyje. Vaizdingi kalvynai su stambiomis kalvomis akimirką priverčia suabejoti, ar parkas tikrai Lietuvoje. Parke mėlynuoja bene gražiausios Lietuvoje – Antalieptės marios. Tiek įlankų, įvairiausių sąsmaukų, pusiasalių, salų neturi nė vienos kitos. Ir nenuostabu, mat jos atsirado užtvenkus Šventosios aukštupį, kuriame anksčiau tyvuliavo daugybė įvairiausių ežerų. Tad beliko atkartoti, išryškinti jų bruožus.

Regioniniame parke tyvuliuoja per 70 vandens telkinių: nuo pačių mažiausių iki šešto pagal dydį Lietuvos ežero – Luodžio. Nuostabus Šventosios aukštupio ežerynas, bet pats įspūdingiausias Švento ežeras – tai didžiausias Lietuvoje benuotakinis ežeras, unikalus savo daugiamečiais vandens lygio svyravimais, smėlėtais paplūdimiais. Tai natūralus barometras. Krištolo skaidrumo vanduo leidžia stebėti povandeninį ežero gyvenimą. Ežero atabrade yra vienintelė Lietuvoje pražangiažiedės plunksnalapės radavietė.

Mažai žmogaus paliestose vietose didžiulė augalų ir gyvūnų įvairovė. Kaip tikra kalnų upė kas vieną kilometrą po 11 metrų nusileidžia kairysis Šventosios intakas – Šavaša, tekėdama pro akmenų grūstis ir natūralias virtuolių patvankas, išgrauždama aukštus šlaitus. Giliame jos slėnyje  XVI – XVII a. Buvusi senovės lietuvių šventų apeigų vieta. Šventyklos vietą žymi Lūžų akmuo su dubeniu.

Nedaug Lietuvos miestelių gali didžiuotis tokia didinga Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčia kaip senasis Salakas. Tai aukščiausia (72 m) šalyje iš tašytų lietuviškų lauko akmenų pastatyta bažnyčia. Parko lankytojų centre veikia bene labiausiai nuo vandenyno nutolęs „Jūrų muziejus“ – unikali mokytojos V. Žilinskienės beveik 40 metų kaupta jūros gyvūnų, spalvingųjų koralų, kriauklių, suvenyrų ir fosilijų kolekcija.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „kauno marių regioninis parkas“

Regioninis parkas įsteigtas 1992 m.
Regioninio parko plotas 9852 ha*
Kauno marių regioninio parko interneto svetainė: www.kaunomarios.lt

Kauno marių regioninis parkas įsteigtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1992 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. I–2913 „Dėl regioninių parkų ir draustinių įsteigimo“ (Žin., 1992, Nr. 30–913), siekiant išsaugoti unikalų Kauno marių tvenkinio kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti.

Regioninio parko paskirtis, nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 490 „Dėl regioninių parkų nuostatų patvirtinimo“, yra išsaugoti unikalų Kauno marių tvenkinio kraštovaizdžio kompleksą, didžiąsias atodangas, užlietas Nemuno intakų žiotis; išsaugoti unikalų Pažaislio vienuolyno architektūrinį kompleksą, Lietuvos liaudies buities muziejų.

Kauno marių regioninio parko apsaugos režimą užtikrina ir regioninio parko steigimo tikslų įgyvendinimą koordinuoja Kauno marių regioninio parko direkcija.

KAUNO MARIŲ REGIONINIO PARKO IŠSKIRTINĖ VERTĖ

Kauno marių regioninis parkas unikalus savo istorine patirtimi ir išraiškingu kraštovaizdžiu, kurį formuoja marių vandenys su pusamžiais miškais virtusiomis apsauginių želdinių juostomis ir išlikusiais sengirių ploteliais, neįsivaizduojamas be mariose baltuojančių jachtų, puošnių Pažaislio bažnyčios bokštų bei aukštų stačiašlaičių pakrančių.

Daugiau nei prieš 50 metų atsiradusios Kauno marios – didžiuliu tvenkiniu virtusi Nemuno dalis, unikalus gamtos ir žmogaus kūrinys, gausus atodangų ir užtvindytų upelių slėnių – fiordų. Marios tarsi į vieną virtinę suvėrė daugybę įspūdingų gamtos bei kultūros paveldo objektų – šie traukia lankytojų akį ir žadina smalsumą.

Regioniniame parke stūksantis Pažaislio vienuolyno ansamblis, fortai, piliakalniai, S. Nėries memorialinis muziejus ir Lietuvos liaudies buities muziejus – išskirtinis kultūros paveldas, atspindintis gamtos ir kultūros vienovę. Materialusis senojo Nemuno slėnio reliktas – iš būsimų marių dugno iškelta autentiška Rumšiškių bažnyčia ir varpinė.

Kauno marių regioninis parkas pasižymi didele biologine įvairove. Čia yra vienintelė mūsų krašto vieta, kur trijose augavietėse dar aptinkama griežtai saugoma rūšis – gauruotasis gvazdikas. Rumšiškių miško pušis ir Žiglos maumedis yra storiausi tos rūšies medžiai Lietuvoje. Čia galima išvysti retų rūšių gyvūnų, paukščių, augalų, grybų: didžiųjų miegapelių, tulžių, krokinių minkštenių, niūraspalvių auksavabalių, kūdrinių pelėausių. Apsilankius šioje vaizdingoje Lietuvos dalelėje, norėsis grįžti dar ne kartą.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „KREKENAVOS regioninis parkas“

Regioninis parkas įsteigtas 1992 m.
Regioninio parko plotas 11 590 ha*
Krekenavos regioninio parko interneto svetainė: krpd.am.lt 

Krekenavos regioninis parkas įsteigtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1992 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. I–2913 „Dėl regioninių parkų ir draustinių įsteigimo“ (Žin., 1992, Nr. 30–913), siekiant išsaugoti Nevėžio vidurupio paslėnio kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti.

Regioninio parko paskirtis, nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 490 „Dėl regioninių parkų nuostatų patvirtinimo“, yra išsaugoti Nevėžio senslėnį su senvagių kompleksais, Nevėžio, Upytės, Liaudies, Veišetos ir Linkavos upių slėnius, Gringalių, Pašilių ir Ramygalos miškų bei pelkių gamtinę ekosistemą, Pašilių stumbryną; išsaugoti kultūros paveldo vertybes.

Krekenavos regioninio parko apsaugos režimą užtikrina ir regioninio parko steigimo tikslų įgyvendinimą koordinuoja Krekenavos regioninio parko direkcija.

KREKENAVOS REGIONINIO PARKO IŠSKIRTINĖ VERTĖ

Krekenavos regioninis parkas driekiasi Nevėžio lygumose, kur išlikusios vešlios pievos, Pašilių, Gringalių, Kalnelio, Ramygalos miškai ir pelkynai. Linkavos hidrografiniame ir Upytės geomorfologiniame draustiniuose saugomi natūralūs, raiškūs šių upelių slėniai. Nevėžio senslėnis – didžiausia Lietuvos vidurio žemumos kraštovaizdžio vertybė.

Natūralios upės slėnių pievos – sparčiai nykstančios ir itin saugotinos augalų buveinės. Čia auga retos augalų rūšys – boloninis katilėlis, raudonžiedis bėrutis, didžioji džioveklė, šalmuotoji gegužraibė ir kt. Didelę parko teritorijos dalį sudaro miškai, vietomis – senųjų ąžuolynų plotai. Miškuose galima pamatyti retų augalų: karališkąją glindę, šalmuotąją gegužraibę, tuščiavidurį rutenį. Miškų ir pelkėtų vietų gamtos vertybės saugomos Gringalių botaniniame-zoologiniame ir Ramygalos telmologiniame draustiniuose. Iš vandens augalų saugotinos siūlinė plūdė, plūduriuojantysis skenduonis, rudoji viksvuolė.

Regioninio parko unikalumas – laisvėje ir Pašilių stumbryne gyvenantys miškų galiūnai stumbrai. Taip pat čia gyvena nemažai ūdrų, bebrų, lazdyninių miegapelių, tauriųjų elnių, šernų, stirnų, danielių, šikšnosparnių. Zoologiniu požiūriu vertingas Gringalių botaninis- zoologinis draustinis, kur saugomos Europos Bendrijos svarbos rūšys: baltamargė šaškytė, niūraspalvis auksavabalis. Nevėžio upėje gausu lydekų, karšių, starkių.

Labanoro regioninis parkas nuotrauka.

Regioninis parkas įsteigtas 1992 m.
Regioninio parko plotas 55317 ha
Labanoro regioninio parko interneto svetainė: https://www.aparkai.lt/lt

Labanoro regioninis parkas įsteigtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1992 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. I–2913 „Dėl regioninių parkų ir draustinių įsteigimo“ (Žin., 1992, Nr. 30–913), siekiant išsaugoti vertingus gamtos ir kultūros paveldo bei rekreaciniu požiūriais Rytų Aukštaitijos kraštovaizdžio kompleksus, jų gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti.

Regioninio parko paskirtis, nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 490 „Dėl regioninių parkų nuostatų patvirtinimo“, yra išsaugoti ypač vertingą gamtiniu požiūriu Labanoro girią ir ežeryną su Aiseto, Kertojų, Lakajų, Rašios, Stirnių ir kitais ežerais, Beržaloto aukštapelkę; išsaugoti kultūros paveldo vertybes, iš jų - urbanistinius bei etnokultūrinius kompleksus, pilkapius ir kitką.

Labanoro regioninio parko apsaugos režimą užtikrina ir regioninio parko steigimo tikslų įgyvendinimą koordinuoja Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcija.

LABANORO REGIONINIO PARKO IŠSKIRTINĖ VERTĖ

Labanoro regioninis parkas – tai miško tankmė ir žydros ežerų akys. Tai legendomis apipintos mitologinės vietos ir jaukios senosios sodybos. Tai laukinė gamta ir senos kultūrinės tradicijos.

Didžiulėje Rytų Aukštaitijos teritorijoje besidriekianti Labanoro giria yra tankiausiu ežerų tinklu Lietuvoje pasižyminti miškinga teritorija. Banguotas ir kalvotas regioninis parkas tiesiog nusėtas vandens telkinių: nuo paslaptingų pelkėtų akelių iki šakotaragių Stirnių, Baltųjų Lakajų, regioninio parko jūra vadinamo Kertuojų ežero. Dėl savitumo Aiseto, Mažųjų Siaurių, Alnio pusiasaliai paskelbti gamtos paveldo objektais. Juos savo grožiu lenkia Ščiūrio ragas – ilgas ir itin siauras pusiasalis, skiriantis lankytojų pamėgtus Baltųjų ir Juodųjų Lakajų ežerus.

Labanoro regioninis parkas gamtiniu požiūriu yra labai vertinga Lietuvos saugoma teritorija. Jo gamtiniuose draustiniuose ir rezervatuose esama itin daug saugomų augalų ir gyvūnų rūšių, vertingų buveinių. Girutiškio rezervatas paskelbtas tarptautinės reikšmės šlapyne. Rezervate gyvena erelių žuvininkų. Ereliai žuvininkai – parko simbolis. Šiaurės tundrą primenančiose aukštapelkėse galima pamatyti ir reliktinių augalų – beržų keružių, o miškų supamų ežerų pakrantėse – retų Lietuvoje ežerinių lobelijų.

Labanoro giria slepia ne tik daug gamtinių vertybių, bet ir unikalų kultūrinį paveldą, apimantį tradicinę architektūrą, Labanoro dūdą (lietuviškąjį dūdmaišį) bei senas etnokosmologijos tradicijas.

Metelių regioninis parkas nuotrauka.

Regioninis parkas įsteigtas 1992 m.
Regioninio parko plotas 17 721 ha*
Metelių regioninio parko interneto svetainė: www.meteliuparkas.lt

Metelių regioninis parkas įsteigtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1992 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. I–2913 „Dėl regioninių parkų ir draustinių įsteigimo“ (Žin., 1992, Nr. 30–913), siekiant išsaugoti išsaugoti didžiųjų Pietų Lietuvos ežerų ir jų apylinkių kraštovaizdį, jų gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti.

Regioninio parko paskirtis, nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 490 „Dėl regioninių parkų nuostatų patvirtinimo“, yra išsaugoti didžiųjų Pietų Lietuvos ežerų dubumos su Dusios, Metelio ir Obelijos ežerais ir jos apylinkių kraštovaizdį, unikalų moreninį Teizų masyvą su pailgos formos kalvomis, pakraštinių moreninių darinių masyvą su stambiomis plokščiakalvėmis Žagarių apylinkėse; išsaugoti kultūros paveldo vertybes, iš jų – piliakalnių kompleksus bei gatvinius kaimus.

Metelių regioninio parko apsaugos režimą užtikrina ir regioninio parko steigimo tikslų įgyvendinimą koordinuoja Metelių regioninio parko direkcija.

METELIŲ REGIONINIO PARKO IŠSKIRTINĖ VERTĖ

Metelių regioninio parko centrinėje dalyje tyvuliuoja trys didieji Dzūkijos ežerai: Dusia, Metelys ir Obelija. Dėl smėlėtų ir plačių atabradų Dusios ir Metelio pakrantes pamėgo poilsiautojai. Rudenį ežeruose apsistoja gausūs migruojančių paukščių pulkai. Didelę reljefo formų įvairovę suformavo ledynai. Nuo kalvų ir piliakalnių viršūnių atsiveria kerintys kraštovaizdžiai. Nedidelėse tarp kalvų tyvuliuojančiose kūdrose ir pelkėse gyvena ir veisiasi ypač reti, visoje Europoje saugomi baliniai vėžliai. Aukščiausioje parko vietoje ošia Trako miškas. Tai vienintelė Lietuvos vieta, kurioje natūraliai auga bekočio ąžuolo giraitės. Šių ąžuolų kamienai yra aukštesni ir laibesni, o gilių kepurėlės tvirtinasi prie šakutės be jokio kotelio.

Nemuno deltos regioninis parkas nuotrauka.

Regioninis parkas įsteigtas 1992 m.
Regioninio parko plotas 29069 ha*
Nemuno deltos regioninio parko interneto svetainė: www.nemunodelta.lt

Nemuno deltos regioninis parkas įsteigtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1992 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. I–2913 „Dėl regioninių parkų ir draustinių įsteigimo“ (Žin., 1992, Nr. 30–913), siekiant išsaugoti Nemuno žemupio kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti.

Regioninio parko paskirtis, nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m.balandžio 29 d. nutarimu Nr. 490 „Dėl regioninių parkų nuostatų patvirtinimo“, yra išsaugoti Nemuno deltos protakų (Atmatos, Pakalnės, Skatulės, Skirvytės, Vytinės, Vorusnės ir kitų) sistemą, Rusnės salos, Ventės rago bei Žalgirių kraštovaizdį, senvaginius ežerus - žiogius, lagūninės kilmės Krokų lankos ežerą, Nemuno žemupio užliejamąsias pievas; išsaugoti Rusnės miestelio senąją dalį, Minijos kaimą, unikalų Uostadvario švyturį, senosios vandens kėlimo stoties inžinerinį kompleksą ir senuosius polderių inžinerinius įrenginius.

Nemuno deltos regioninio parko apsaugos režimą užtikrina ir regioninio parko steigimo tikslų įgyvendinimą koordinuoja Nemuno deltos regioninio parko direkcija.

NEMUNO DELTOS REGIONINIS PARKAS 

Atvykę į pamario kraštą, išvysime unikalią Nemuno deltą su pagrindinėmis atšakomis – Atmata ir Skirvyte – bei jų apsupta Rusnės sala. Joje yra žemiausias Lietuvos paviršiaus taškas (0,27 m žemiau jūros lygio). Didžiausios Lietuvoje deltos kraštovaizdis – tai daugybės vandentėkmių ir mažų ežerėlių, Krokų Lankos ežero – lagūnos, upių senvagių, pelkių ir liūnų žaismas. Pavasariniai potvyniai užlieja kelių dešimčių tūkstančių hektarų plotą. Gamtos stichijos šėlsmas sukūrė savitą gyvenseną, savitus žmonių įpročius.

Regioninis parkas yra paukščių migracijos kelyje Vakarų Palearktika – Europa – Afrika, todėl jame gausu praskrendančių ir perinčių paukščių. Čia galima pamatyti pasaulyje nykstančių sparnuočių rūšių. Nemuno delta svarbi ne tik Lietuvai, ji jau senokai žinoma įvairių pasaulio šalių paukščių stebėtojams. Pasaulyje žinoma ji ir todėl, kad apie Aukštumalos aukštapelkę 1902 m. vokiečių botanikas C.A. Weber parašė pirmąją pasaulyje pelkėtyros monografiją.

Neatskiriama Nemuno deltos regioninio parko dalis – žmogaus sukurti dariniai – polderiai – nuo nuolatinio ar periodinio potvynio pylimais apsaugotos žemumų pievos.

Nemuno delta nuo seno žinoma Ventės, Uostadvario švyturiais. Architektūros paminklų gausa pasižymi Minijos (Mingės), dar vadinamas lietuviškąja Venecija, ir Skirvytėlės kaimai, Rusnės miestelis. Parke išlikę unikalios Žalgirių (Bismarko) kaimo – pelkininkų kolonijos – liekanos.

Svarbiausias vertybes galima apžiūrėti ne tik keliaujant automobiliais ar dviračiais, bet ir plaukiant laiveliais, valtimis ar baidarėmis vandens turizmo trasomis.

Nemuno kilpų regioninis parkas nuotrauka.

Regioninis parkas įsteigtas 1992 m.
Regioninio parko plotas 25 080 ha*
Nemuno kilpų regioninio parko interneto svetainė: www.nemunokilpos.lt

Nemuno kilpų regioninis parkas įsteigtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1992 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. I–2913 „Dėl regioninių parkų ir draustinių įsteigimo“ (Žin., 1992, Nr. 30–913), siekiant išsaugoti unikalias didžiąsias Nemuno kilpas ir Punios šilo kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti.

Regioninio parko paskirtis, nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 490 „Dėl regioninių parkų nuostatų patvirtinimo“, yra išsaugoti didžiųjų Nemuno kilpų - Punios, Balbieriškio, Prienų ir Birštono - sistemą, Nemuno, Verknės, natūralių upelių slėnių struktūrą su unikaliais atragiais, dubumomis, gūbriais, atodangomis, pirmykščių Lietuvos miškų bruožus išlaikiusius Punios ir Prienų šilus su vertingomis biocenozėmis, unikalų Degsnės maumedyną; išsaugoti Punios piliakalnio su senovės gyvenvietės liekanomis bei Pelekonių - Dambravos piliakalnių kompleksus, Birštono kurorto ir Nemajūnų urbanistinius kompleksus, Naravų ir Siponių kaimų kraštovaizdžių kompleksus bei kitas kultūros paveldo vertybes.

Nemuno kilpų regioninio parko apsaugos režimą užtikrina ir regioninio parko steigimo tikslų įgyvendinimą koordinuoja Nemuno kilpų regioninio parko direkcija.

NEMUNO KILPŲ REGIONINIO PARKO IŠSKIRTINĖ VERTĖ

„Palaimintos vietos, reto vaizdingumo apylinkės. Atrodo, kad net ir senis Nemunas, smarkiai plušėjęs jas kuriant, liko pats jų grožio pakerėtas – ėmė puldinėti iš vieno krašto į kitą, tarytum prie kiekvieno skardžio, miško, kalno ar slėnio priglusti norėdamas, lyg visą Lietuvos žemelę paliesti, paglostyti geisdamas. Tai ir apsisukusi seniui galva, ir pats ėmęs nebesuprasti, į kurią pusę teka, kur link savo vandenis plukdo. Ačiū jam už šį apsvaigimą, sukūrusį unikaliausią gamtos paminklą – 70 km ilgio Didžiąsias Nemuno kilpas.“ Justinas Marcinkevičius

Didžiausios Lietuvos upės – Nemuno – slėnio kraštovaizdis su didžiosiomis Nemuno kilpomis – unikalus reiškinys ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Kiekvieną Nemuno kilpų regioninio parko lankytoją nustebins vaizdingi Nemuno slėnio šlaitai, pasidabinę atodangomis, išraižyti daugybės raguvų ir griovų, unikalūs eroziniai atragiai ir vienintelis Lietuvoje erozinis palikuonis – Škėvonių gūbrys. Raiškios terasinės dubumos, primenančios garsųjį Raigardą, čia visus kviečia keliauti vingiuota, aukštų atodangų juosiama Verknės upe.

Kiti Nemuno kilpų regioninio parko turtai – nemaži sengirių plotai, natūraliai besiformuojančios Nemuno salos, gausios buveinių, augalų ir gyvūnų rūšių.

Keliaudami po Nemuno kraštą, būtinai apsilankykite viename vertingiausių ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje Punios šile.

Regioniniame parke stūkso 19 piliakalnių, kurių vieni žavi aukščiu, kiti – forma, dar kiti – nuo jų atsiveriančiais nuostabiais vaizdais. Išdėstyti palei Nemuną 10–20 km atstumu vienas nuo kito, piliakalniai buvo pirmosios gynybinės linijos dalis. Istorija byloja apie čia XIII a. vykusias kryžiuočių kovas.

Neries regioninis parkas nuotrauka.

Regioninis parkas įsteigtas 1992 m.
Regioninio parko plotas 13685 ha*
Neries regioninio parko interneto svetainė: www.neriesparkas.lt

Neries regioninis parkas įsteigtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1992 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. I–2913 „Dėl regioninių parkų ir draustinių įsteigimo“ (Žin., 1992, Nr. 30–913), siekiant išsaugoti vertingus gamtos ir kultūros paveldo bei rekreaciniu požiūriais Pietų Lietuvos aukštumų dalies ir Dzūkų aukštumos dalies kraštovaizdžio kompleksus, jų gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti.

Regioninio parko paskirtis, nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 490 „Dėl regioninių parkų nuostatų patvirtinimo“, yra išsaugoti ypač vertingą Neries vidurupio kilpų sistemą, Bražuolės žemupį, vertingas Neries slėnio miškų biocenozes, iš jų Dūkštų ąžuolyną; išsaugoti kultūros paveldo vertybes, iš jų vieną seniausių Lietuvoje apgyvendinimo sistemų – archeologinių vertybių kompleksą, nusidriekusį palei Nerį tarp Vilniaus ir Kernavės su Dūkštų bažnyčia ir kapinėmis, Panerių parku, Karmazinų, Buivydų, Bradeliškių, Velniakampio, Viršupio ir Rėvos piliakalniais, Karmazinų ir Popių pilkapiais.

Neries regioninio parko apsaugos režimą užtikrina ir regioninio parko steigimo tikslų įgyvendinimą koordinuoja Neries regioninio parko direkcija.

NERIES REGIONINIO PARKO IŠSKIRTINĖ VERTĖ

Neries regioniniame parke saugomas paskutinio ledyno sustumtų aukštumų kraštovaizdis, kertamas Neries – antros pagal dydį Lietuvos upės. Verždamasi per aukštumas, čia Neris padaro pačias didžiausias ir gražiausias kilpas per visą savo 510 km ilgį.

Čia apsilankę rasime atodangų, konglomeratų, mitologinių akmenų bei jų grupių, piliakalnių, gatvinių kaimų, mažučių bažnytėlių, daug mažųjų upės intakų – Dūkštą, Saidę, Bražuolę, Čekonę, Airupę, kurie kaip lapo gyslos išraižo Neries slėnį, sukurdami tapybišką kalvų ir nuokalnių peizažą. Net 87 proc. teritorijos užima miškai, iš kurių vertingiausias – Dūkštų ąžuolynas. Jis – didžiausias Lietuvoje. Drėgnose natūraliose upės slėnio pievose auga rečiausios Lietuvos orchidėjos – smulkiažiedės gegužraibės. Sausose pievose gyvena vienas rečiausių Lietuvos drugelių – gencijoninis melsvys. Per parką tekančios Neries atkarpoje ir jos intakuose neršia lašišos, o neįžengiamuose Neries slėnio miškuose tebegyvena vieni rečiausių Lietuvos žinduolių – didžiosios miegapelės.

Neries pakrantėse protėviai paliko mums savo atminties ženklų: pilkapių, alkakalnių ir piliakalnių, mistiška baltiškąja pasaulėjauta dvelkiančių padavimų ir pasakojimų. Juos vis dar galima išgirsti vietinių gyventojų lūpose. Čia aptiksime akmenų, pavadintų gyvūnų vardais, rasime akmenimis paverstų žmonių.

Šios apylinkės – unikalios tradicijos kraštas. Čia jau 200 metų klesti Vilniaus verbų pynimo tradicija. Šį liaudies amatą iš kartos į kartą perduoda čia gyvenančios verbų pynėjos. Su įvairiomis verbų formomis, jų raštais ir rišimo subtilybėmis galima susipažinti Čekoniškių verbų ir buities muziejuje.

Pagramančio regioninis parkas nuotrauka.

Regioninis parkas įsteigtas 1992 m.
Regioninio parko plotas 13 529 ha*
Pagramančio regioninio parko internetinė svetainė: www.pagramantis.am.lt

Pagramančio regioninis parkas įsteigtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1992 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. I–2913 „Dėl regioninių parkų ir draustinių įsteigimo“ (Žin., 1992, Nr. 30–913), siekiant išsaugoti vertingą Akmenos - Jūros santakos slėnių ir miškų kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti.

Regioninio parko paskirtis, nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 490 „Dėl regioninių parkų nuostatų patvirtinimo“, yra išsaugoti ypač vertingus gamtos požiūriu Jūros vidurupio ir Akmenos žemupio kraštovaizdžio kompleksus, Plynosios pelkės biocenozę; išsaugoti kultūros paveldo vertybes: Dapkiškių, Matiškių, Kreivių, Indijos, Pilalės, Švedkulnio, Kuturių, Pagramančio piliakalnius - kryžiuočių karų laikotarpio gynybinės grandinės Jūros ir Akmenos upių krantuose objektus kartu su Balskų, Lylavėnų senkapiais, Tamošaičių akmeniu, senovinėmis gyvenvietėmis, dvarvietėmis ir kapinaitėmis bei Pagramančio miestelio urbanistinį kompleksą.

Pagramančio regioninio parko apsaugos režimą užtikrina ir regioninio parko steigimo tikslų įgyvendinimą koordinuoja Pagramančio regioninio parko direkcija.

PAGRAMANČIO REGIONINIO PARKO IŠSKIRTINĖ VERTĖ

Pagramančio regioninis parkas žavi išskirtiniais Akmenos ir Jūros upių slėniais su stačiais ir lėkštais šlaitais, terasomis, atodangomis, vagomis su šniokščiančiomis rėvomis, natūraliomis pievomis bei įstabiais miškais. Slenkant ledynams čia buvo atnešta nemažai stambių akmenų, vienas tokių – Tamošaičių akmuo, dar vadinamas Milžinu.

Didelę parko biologinę įvairovę lemia kraštovaizdžio įvairovė: gilūs slėniai, pelkės, apypelkio miškai, žolių turtingi eglynai. Šiose vietose gausu retų augalų ir gyvūnų. Parke ošia įspūdingi ąžuolai: Andriejaičių, Genių, Gudlaukio, Tamošaičių.

Žaliojo Tyrelių miško centre plyti maždaug 360 ha ploto nuostabioji aukštapelkė Plynoja. Drėgna jos paklotė ypač patinka į Lietuvos raudonąją knygą įrašytiems augalams: kupstinei kūlingei, aukštajai gegūnei, paprastajam kardeliui, plunksninei pliusnei. Tyrelių miške galima pamatyti briedžių, tauriųjų elnių, mangutų, baltųjų kiškių, šermuonėlių, o pakėlus akis aukštyn – tetervinų, mažųjų erelių rėksnių, juodųjų gandrų, baltnugarių genių.

Pagramančio regioniniame parke gausu kultūros paveldo vertybių. Paupių piliakalniai, senkapiai, pilkapiai liudija, kad ši teritorija buvo nuo senovės gyvenama. Karšuva – senovės Lietuvos sritis, rašytiniuose šaltiniuose minima jau nuo XIII a. Karšuvos žemėje vyko kruvinos lietuvių kovos su kryžiuočiais ir kalavijuočiais. Kovingi šios srities žemaičiai ne vien drąsiai gynė savo žemes, bet ir užpuldinėjo kryžiuočių pilis, jų užimtas apylinkes.

Kultūriniu, architektūriniu požiūriu itin vertinga Pagramančio bažnyčia, išlaikiusi XVIII a. antrosios pusės Žemaitijos medinėms bažnyčioms būdingas paprastas, bet išraiškingas architektūros formas.

 

Pajūrio Regioninis Parkas nuotrauka.

Regioninis parkas įsteigtas 1992 m.
Regioninio parko plotas 5847 ha*
Pajūrio regioninio parko interneto svetainė: www.pajuris.info

Pajūrio regioninis parkas įsteigtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1992 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. I–2913 „Dėl regioninių parkų ir draustinių įsteigimo“ (Žin., 1992, Nr. 30–913), siekiant išsaugoti žemyninio pajūrio kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti.

Regioninio parko paskirtis, nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 490 „Dėl regioninių parkų nuostatų patvirtinimo“, yra išsaugoti Lietuvos pajūrio žemyninės dalies kraštovaizdį su pajūrio pakrantės kopų juosta, Didžiuoju ir Mažuoju pajūrio skardžiais, jūrinės lygumos Placio ežeru, litorininės jūros suformuotu Nemirsetos kopagūbriu ir pajūriniais žemyniniais skardžiais, jūrinius riedulynus, etnografinį Karklės kaimą.

Pajūrio regioninio parko apsaugos režimą užtikrina ir regioninio parko steigimo tikslų įgyvendinimą koordinuoja Pajūrio regioninio parko direkcija.

PAJŪRIO REGIONINIO PARKO IŠSKIRTINĖ VERTĖ

Pajūrio regioninis parkas – palyginti trumpa žemyninio pajūrio atkarpa tarp Klaipėdos ir Palangos, paskutinis žemyninio pajūrio ruožas, kur dar liko natūralios gamtos, kur tebeperi gervės ir jūriniai ereliai. Parkas traukia žmones smėlėtais paplūdimiais ties Kukuliškių kaimu, Karkle bei Nemirseta. Šalia pajūriui įprastų smėlėtų kopų, poilsiui svarbių pušynų čia driekiasi ir natūralios pajūrio smiltpievės. Pušynus paįvairina lapuočių miškai, šlapi juodalksnynai, Šaipių pelkė.

Pajūrio kraštovaizdis parke išsiskiria dėl tiesiai į jūrą besileidžiančio Olandų kepurės kalno skardžio, riedulyno bei dviejų arčiausiai jūros esančių ežerų – Kalotės ir Plocio (Plazės).

Smėlėtose pajūrio kopose augmenija išskirtinė: čia gausu tik smiltpieves mėgstančių augalų rūšių, kai kurios jų nyksta ir yra saugomos Europos mastu. Paukščių žiemovietėje jūroje žiemos metu susirenka per 10 000 paukščių, o jūros pakrante driekiasi paukščių migracijos kelias.

Pajūrio regioniniame parke išliko paskutinė nesugriauta XIX a. pab. vokiečių statyta laivų gelbėjimo stotis.

Šioje pajūrio dalyje, kaip ir kitur Mažojoje Lietuvoje, išsaugota mažai mitologijos, legendų, tautosakos. Šis kraštas išsiskyrė griežtai praktikuojama krikščionybe, todėl su pagonybe labiau siejamiems atributams vietos neliko. Tačiau čia išliko itin senas verslas – gintaro gaudymas graibštais.

Susijęs vaizdas www.tourism.lt

Regioninis parkas įsteigtas 1992 m.
Regioninio parko plotas 10 163 ha*
Panemunių regioninio parko interneto svetainė: http://prpd.lt/

Panemunių regioninis parkas įsteigtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1992 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. I–2913 „Dėl regioninių parkų ir draustinių įsteigimo“ (Žin., 1992, Nr. 30–913), siekiant išsaugoti Nemuno žemupio kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti.

Regioninio parko paskirtis, nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 490 „Dėl regioninių parkų nuostatų patvirtinimo“, yra išsaugoti vertingą Nemuno žemupio slėnio kraštovaizdį su šlaitų eroziniais kompleksais, gilius mažųjų upelių žemupius, Užnykio mišką bei Nemuno šlaitų augalijos bendrijas; išsaugoti kultūriniu požiūriu ypač vertingus stambiausios Lietuvoje kryžiuočių karų laikotarpio XIII-XV a. Nemuno gynybinės linijos fragmentus - Nemuno slėnio šlaitus su piliakalniais, piliavietėmis, unikaliomis pilimis, pilkapiais, taip pat pirmųjų žmonių gyvenviečių liekanas, urbanistinius Veliuonos ir Seredžiaus kompleksus, dvarų ansamblius su parkais.

Panemunių regioninio parko apsaugos režimą užtikrina ir regioninio parko steigimo tikslų įgyvendinimą koordinuoja Panemunių regioninio parko direkcija.

PANEMUNIŲ REGIONINIO PARKO IŠSKIRTINĖ VERTĖ

Žavi ir vilioja išraiškingas Nemuno žemupio slėnis su stambiai ir smulkiai raguvotais ir griovuotais šlaitais. Pasigėrėti Nemunu ir jo slėnio kraštovaizdžiu, pajusti erdvės platybę galime nuo piliakalnių, iš Raudonės ir Panemunės pilių bei Veliuonos bažnyčios bokštų. Čia susipynusios istorija, kultūra, gamta nepalieka abejingo nė vieno. Didžiausi ir ryškiausi Lietuvoje per visą regioninį parką nusidriekę karų su kryžiuočiais laikotarpio (XIII–XV a.) Nemuno gynybinės linijos fragmentai – Nemuno slėnio šlaitų piliavietės ir piliakalniai. Įspūdingiausi iš jų – Palemono kalnas, Gedimino kapas (ant jų stovėjo Pieštvės ir Veliuonos pilys). Įdomios prie Seredžiaus ir Veliuonos išlikusios kryžiuočių piliavietės. Vilioja XVI a. pab. – XVII a. pr. renesansinės Raudonės ir Panemunės pilys bei senieji jų parkai.

Daug išlikusių dvarų sodybų. Garsiausios jų – Gelgaudiškio, Belvederio, Veliuonos ir Ilguvos. Savo praeitimi ir savitumu traukia abipus Nemuno išsidėstę miesteliai.

Ypač vertinga Panemunių regioninio parko gamtinė dalis yra Užnykio miškas su Velniaraviu. Čia peri juodieji gandrai, mažieji ereliai rėksniai. Tik šioje vietovėje galima pamatyti vandeninę žiurkę, vandeninį kirstuką. Vienos vertingiausių vietų gyvūnams yra Nemuno upės pakrantės ir salos. Jose ir pakrančių bunose peri nykstančios mažosios žuvėdros (apie 20 proc. porų, perinčių Lietuvoje).

 

 

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „pučkorių atodanga“ WWW.15MIN.LT

Regioninis parkas įsteigtas 1992 m.
Regioninio parko plotas 2176 ha*
Pavilnių regioninio parko interneto svetainė: www.pavilniai-verkiai.lt

Pavilnių regioninis parkas įsteigtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1992 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. I–2913 „Dėl regioninių parkų ir draustinių įsteigimo“ (Žin., 1992, Nr. 30–913), siekiant išsaugoti erozinių raguvynų bei Vilnios slėnio kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti.

Regioninio parko paskirtis, nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. liepos 19 d. nutarimu Nr. 855 „Dėl Pavilnių ir Verkių regioninių parkų nuostatų patvirtinimo“, yra išsaugoti Kalnų, Šveicarijos, Iškartų, Barsukynės, Rokantiškių, Markučių bei Tuputiškių erozinius raguvynus su būdingomis augalų bendrijomis, Ribiškių ir Sapieginės erozinių vėduoklių kraštovaizdžio struktūrą, Lyglaukių didžiuosius erozinius atragius, Vilnelės slėnį; išsaugoti kultūros paveldo vertybes, iš jų Rokantiškių ir Puškorių archeologines, Vilnios slėnio techninės kultūros vertybes bei gynybinių įrenginių liekanas.

Pavilnių regioninio parko apsaugos režimą užtikrina ir regioninio parko steigimo tikslų įgyvendinimą koordinuoja Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija.

PAVILNIŲ REGIONINIO PARKO IŠSKIRTINĖ VERTĖ

Ledynmečio suformuotas savitas kalvotas reljefas, plytintis Vilniaus miesto pašonėje, – Pavilnių regioninio parko išskirtinis bruožas. Tai mažiausias Lietuvos regioninis parkas, jo plotas – 2162 ha. Šiai vietovei būdingi labai dideli aukščių skirtumai, įvairūs geomorfologiniai dariniai – gūbriai, keteros, ozai, raguvos – padovanoję parkui išskirtinius reginius. Regioninio parko teritorijoje yra daugiau nei 15 vietų, iš kurių atsiveria vaizdingos regioninio parko ar atskirų Vilniaus miesto rajonų panoramos.

Unikalus Pavilnių apylinkių reljefas saugomas net penkiuose kraštovaizdžio ir dviejuose geomorfologiniuose draustiniuose. Jie įsteigti siekiant išsaugoti Kalnų, Šveicarijos, Iškartų, Barsukinės, Rokantiškių, Markučių bei Tuputiškių erozinius kalvynus (raguvynus) su būdingomis augalų bendrijomis, Ribiškių ir Sapieginės erozinių vėduoklių kraštovaizdį, didžiuosius atragius, Vilnios slėnį.

Parko pasididžiavimas – Pūčkorių atodanga, kuri yra viena aukščiausių Lietuvoje. Nuo jos atsiveria ne tik kalvynų masyvas, gražiosios Vilnios upės vingis, bet ir dalelė parko kultūros. Atodangos apačioje likę senosios Pūčkorių palivarko pastatų, patrankų liejyklos liekanų, žemiau – restauruotų senojo malūno pastatų. Kiek aukščiau Vilnios upės stūkso Pūčkorių piliakalnis su akmens amžiaus stovyklos liekanomis.

Pavilnių regioninis parkas gali pasigirti kultūros paveldu. Be minėtųjų, Pavilnių regioniniame parke yra Rokantiškių piliakalnis ir pilies kalnas, pilkapynai, Markučių dvaro sodyba, Kučkuriškių popieriaus fabrikas, technikos paminklas – Tuputiškių serpantinas. Parke gausu XX a. pirmojoje pusėje statytų gynybinių įtvirtinimų.

Rambyno Regioninis Parkas nuotrauka.

Regioninis parkas įsteigtas 1992 m.
Regioninio parko plotas 4812 ha*
Rambyno regioninio parko interneto svetainė: www.rambynoparkas.lt

Rambyno regioninis parkas įsteigtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1992 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. I–2913 „Dėl regioninių parkų ir draustinių įsteigimo“ (Žin., 1992, Nr. 30–913), siekiant išsaugoti Nemuno žemupio kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti.

Regioninio parko paskirtis, nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 490 „Dėl regioninių parkų nuostatų patvirtinimo“, yra išsaugoti Nemuno žemupio kraštovaizdį su senvaginiais ežerais - Bitežeriu, Juodežeriu, Merguva - Ragainės vingio kilpoje; Vilkyškių moreninį kalvagūbrį su eroziniu palikuoniu - Rambyno kalnu, vertingas Rambyno miško ir Nemuno pievų biocenozes; išsaugoti mažosios Lietuvos kultūros paveldo vertybes.

Rambyno regioninio parko apsaugos režimą užtikrina ir regioninio parko steigimo tikslų įgyvendinimą koordinuoja Rambyno regioninio parko direkcija.

RAMBYNO REGIONINIO PARKO IŠSKIRTINĖ VERTĖ

Ten, kur Nemunas prasiveržęs pro Vilkyškių kalvagūbrio aukštumas išlenkia pjautuvo pavidalo vingį, gamta ir istorija sukūrė vertybių kompleksą su skalvių genties šventove, lietuvių tautinio atgimimo ir knygnešystės epochų simboliu Rambyno kalnu, nuo kurio atsiveria didingi Ragainės, menančios nuožmias skalvių kovas su kryžiuočiais, Tilžės ir Nemuno deltos vaizdai.

Bitėnuose tebeplevena šviesuolių Vydūno, Martyno Jankaus dvasia, jų centre esantį pušyną puošia baltųjų gandrų kolonija. Nuo Jūros ir Nemuno santakos prasideda didžiausios Lietuvos upės delta su pavasarinių potvynių galybe, užliejamų pievų žaluma ir senvaginių ežerų akimis. Išlikęs Vilkyškių miestelis tebesaugo Mažosios Lietuvos architektūrą.

Rambyno apylinkės – Nemuno pakrantė nuo Jūros upės žiočių iki pat Panemunės miesto – daugelį metų buvo viena patraukliausių ir populiariausių tilžiškių ir ragainiškių poilsio vietų. Vos ne kiekviena arčiau Nemuno įsikūrusi sodyba turėjo nuolatinių savo klientų – vasarotojų. Tai būdavo papildomos pajamos ūkininkaujančioms šeimoms ir paskata gyventi tvarkingai, moderninti buitį, gražiai prižiūrėti kiemą.

Nemuno vingiai, užliejamos pievos, Vilkyškių miestelis, senieji Opstainių, Šereiklaukio, Pempynės, Bitėnų, Bardėnų kaimai, Vilkyškių kalvyno aukštumos, Rambyno kalnas – visa tai sudaro ypač ekologiškai jautrų ir išraiškingą kraštovaizdį, įdomų istorinį bei kultūrinį paveldą turinčią teritoriją.

 

Salantų regioninis parkas nuotrauka.

Regioninis parkas įsteigtas 1992 m.
Regioninio parko plotas 13264 ha*
Salantų regioninio parko interneto svetainė: www.salanturp.lt

Salantų regioninis parkas įsteigtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1992 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. I–2913 „Dėl regioninių parkų ir draustinių įsteigimo“ (Žin., 1992, Nr. 30–913), siekiant išsaugoti Erlos - Salanto - Minijos senslėnio ir jo apylinkių kraštovaizdį, jų gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti.

Regioninio parko paskirtis, nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 490 „Dėl regioninių parkų nuostatų patvirtinimo“, yra išsaugoti stačiašlaitį, plokščiadugnį fliuvioglacialinį Erlos - Salanto - Minijos senslėnį, raiškius Šauklių, Kulalių, Igarių bei Erlėnų riedulynus, šiaurrytinės parko dalies drumlinuotą moreninį reljefą, didžiuosius Minijos vidurupio vingius, vingiuotą Salanto žemupį ir erozinį vidurupio slėnį; išsaugoti kultūros paveldo vertybes, iš jų piliakalnius, Salantų miesto urbanistinę struktūrą, Šilalės archeologinį kompleksą ir kita.

Salantų regioninio parko apsaugos režimą užtikrina ir regioninio parko steigimo tikslų įgyvendinimą koordinuoja Salantų regioninio parko direkcija.

SALANTŲ REGIONINIO PARKO IŠSKIRTINĖ VERTĖ

Išskirtinis Salantų regioninio parko kraštovaizdis – paskutinio ledyno, dengusio Šiaurės Vakarų Lietuvą, palikimas. Ledyno tirpsmo vandens suformuotas žemės paviršius išraižytas upių vagomis, slėniais. Erlos, Salanto, Minijos upių slėniai atveria įspūdingas panoramas. Ypač įspūdinga kilpomis vingiuojanti Minija. Jos slėnio šlaitai gausiai išraižyti raguvų pasižymi didele biologine įvairove.

Apie riedulių kelionę į Lietuvą Salantų regioniniame parke byloja unikalus Šauklių riedulynas, vadinamas Lietuvos tundra. Jis žavi pirmykščiu kraštovaizdžiu, savita augalija ir gyvūnija bei didžiausiu Lietuvoje kadagynu. Parke gausu pavienių stambių riedulių, vienas jų – penktas pagal dydį akmuo Lietuvoje.

Senųjų krašto gyventojų kuršių pilimis didžiavosi Kartenos ir Imbarės piliakalniai, o ant Alkos kalno bene ilgiausiai Žemaitijoje kūrenta šventoji ugnis. Neatsiejama Salantų regioninio parko kraštovaizdžio dalis – kryžiai, koplytėlės ir koplytstulpiai. Akį traukia ornamentuotais kryžiais išpuošta Kalnalio Šv. Lauryno bažnyčia ir varpinė, neogotikinė Salantų šventovė bei vienintelė Žemaitijoje bebokštė neobarokinė bazilikinė Kartenos bažnyčia. Buvęs dvaro, dabar Salantų miesto parkas garsėja storiausiu ir seniausiu kaštonu Lietuvoje.

Regioninio parko puošmena – Mosėdžio miestelis – garsus daktaro Vaclovo Into sukurta unikalia akmenų ekspozicija. Nasrėnai – žymaus visuomenės veikėjo, rašytojo, vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinė.

Sartų regioninis parkas nuotrauka. Nuotrauka: Z. Jonikas

Regioninis parkas įsteigtas 1992 m.
Regioninio parko plotas 12121 ha*
Sartų regioninio parko interneto svetainė: http://www.sartai.info/

Sartų regioninis parkas įsteigtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1992 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. I–2913 „Dėl regioninių parkų ir draustinių įsteigimo“ (Žin., 1992, Nr. 30–913), siekiant išsaugoti unikalioje dubaklonių sankirtoje susiformavusį Sartų ežero kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti.

Regioninio parko paskirtis, nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 490 „Dėl regioninių parkų nuostatų patvirtinimo“, yra išsaugoti ypač vertingą dubaklonių sankirtoje susiformavusią Sartų, Rašų ir gretimų ežerų sistemą, vertingas Dusetų girios ir Antazavės šilo biocenozes; išsaugoti kultūros paveldo vertybes: Dusetų urbanistinį kompleksą, esamus piliakalnius ir parkus.

Sartų regioninio parko apsaugos režimą užtikrina ir regioninio parko steigimo tikslų įgyvendinimą koordinuoja Sartų ir Gražutės regioninių parkų direkcija.

SARTŲ REGIONINIO PARKO IŠSKIRTINĖ VERTĖ

Sartų regioninio parko kraštovaizdis išsiskiria net 29 tyvuliuojančiais ežerais, kalvomis, juosiančiomis Sartų ežerą beveik nenutrūkstančiu lanku, miškais, pelkėmis. Regioninio parko ašis – labiausiai šakotas Lietuvos dubakloninis (rininis) ežeras – Sartai. Užslinkęs ledynas čia sutrūkinėjo atkartodamas žemės lūžius, o jam ištirpus susiformavo dabartinio ežero kontūrai. Tai ilgiausią kranto liniją (79 km) turintis ketvirtas pagal dydį ežeras Lietuvoje. Ežero kranto linija tik 11 km trumpesnė už mūsų Baltijos pajūrio. Ties Dusetomis į Sartų ežerą įteka ir savo šiauriausią kilpą išlenkia Aukštaitijos gražuolė – Šventosios upė.

Parke yra bene didžiausios Lietuvoje raibųjų, siauralapių ir gelsvųjų gegūnių, pelkinės uolaskėlės augalų populiacijos, pirmąkart Lietuvoje aptiktas grybas – apskritasporis bobausis.

Iš 100 saugomų kultūros paveldo objektų ypač vertingi XVIII a. architektūros paminklai: bažnytiniu dailės palikimu garsėjanti Dusetų Švč. Trejybės bažnyčia ir baroko stiliaus mūrinė keturių aukštų varpinė. Nenaudojant vinių iš tašytų rąstų pastatyta Antazavės Dievo Apvaizdos bažnyčia, vartai ir varpinė. Ne mažiau vertingas ir XIX a. paminklas – pirmieji sentikių maldos namai Lietuvoje – Bobriškio cerkvė.

Sartų ežeras ir šalia jo esantis Dusetų miestas nuo seno garsėja žiemą rengiamomis ristūnų žirgų lenktynėmis. Jų istorija skaičiuojama jau 200 metų. Nuo 1905 m. ristūnų žirgų lenktynės vyksta kasmet. Lenktynės tapo neatsiejama Dusetų krašto istorijos dalimi.

 

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „kačeniÅ¡kės piliakalnis“ www.infosvencionys.lt

Regioninis parkas įsteigtas 1992 m.
Regioninio parko plotas 8755 ha*
Sirvėtos regioninio parko interneto svetainė: www.sirveta.lt

Sirvėtos regioninis parkas įsteigtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1992 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. I–2913 „Dėl regioninių parkų ir draustinių įsteigimo“ (Žin., 1992, Nr. 30–913), siekiant išsaugoti Švenčionių aukštumos moreninės takoskyros kraštovaizdį, jos gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti.

Regioninio parko paskirtis, nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m.balandžio 29 d. nutarimu Nr. 490 „Dėl regioninių parkų nuostatų patvirtinimo“, yra išsaugoti sudėtingą orografinę struktūrą turinčius dubaklonius - Žeimenėlės - Sirvėtos ir Šventos - Miškinio, pasižyminčius raiškiais šlaitais bei termokarstiniais ežerėliais, miškingą takoskyrinį masyvą centrinėje parko dalyje, sudarantį pietvakarinį Švenčionių aukštumos kylį, Žeimenėlės – Sirvėtos upių sistemą, Ilgio - Vysučio ežerėlių kompleksą bei kalkingą žemapelkę Bėlio, Ilgio, Mergežerio paežerėse; išsaugoti kultūros paveldo vertybes, iš jų etnokultūriniu požiūriu unikalius architektūrinius kaimų kompleksus - Didžiasalį, Aidukus, Aučyną, Kančioginą, Kulniškes, išlaikiusius autentišką planinę struktūrą ir bendrajį architektūrinį vaizdą.

Sirvėtos regioninio parko apsaugos režimą užtikrina ir regioninio parko steigimo tikslų įgyvendinimą koordinuoja Sirvėtos regioninio parko direkcija.

SIRVĖTOS REGIONINIO PARKO IŠSKIRTINĖ VERTĖ

Sirvėtos regioninis parkas išsiskiria itin raiškiai kalvotu Švenčionių aukštumos reljefu, kuriame išsibarstę kaimai, pavienės sodybos, piliakalniai, pilkapiai, alkakalniai, unikalūs medžiai ir šaltiniai. Kone kiekviena vietovė apipinta legendomis ir padavimais.

Švenčionių aukštumoje vingiuojančių upių, upelių ir telkšančių ežerų sistema priklauso Dauguvos ir Nemuno upių baseinams, kurių vandenskyroje iškilusi Čiūlėnų ketera atskiria Miškinio – Ilgio – Šventos – Beržuvio ir Kančiogino – Sirvėto – Sėtikės dubaklonius. Pastarojo ežerus jungia upelis, vis keičiantis savo vardą: Žeimenėlė, Sirvėta, Kančiogina, Erzvėta, Birvėta. Šiaurinėje regioninio parko dalyje yra aukščiausias Švenčionių aukštumos taškas – Nevaišių kalva (289 m). Įdomu, kad lietaus lašai čia tuo pačiu metu iškritę mažame plote į Baltijos jūrą skirtingais keliais keliauja: vieni per Dauguvos upę, kiti – per Nemuną...

Regioninio parko gamtos objektai – ilgaamžiai, savo forma unikalūs Adamavo ir Stanislavavo ąžuolai, Liepų pavėsinė, Lino verdenės šaltinis – gamtos paminklai, svarbūs tiek gamtiniu, tiek mitologiniu aspektais.

Retų augalų ir gyvūnų rūšių turtinga regioninio parko gyvoji gamta. Saločio pelkėse gyvena niūriaspalviai auksavabaliai, mažosios suktenės, raudonpilvės kūmutės. Ežerą supančiuose jaunuolynuose aptinkami Sirvėtos regioninio parko simboliu tapę kukučiai.

Apie Nalšios žemėse gyvenusių žmonių buitį, papročius bei vertybes byloja Aučynų, Rakštelių, Kačėniškės, Stūglių piliakalniai, kurių vardais iki šiol vadinami šalia jų esantys kaimai, senosios šventvietės, protėvių kapavietės.

Tarsi praeities aidai šiame krašte vis dar skamba sutartinės, įtrauktos į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

Tytuvėnų Regioninis Parkas nuotrauka.

Regioninis parkas įsteigtas 1992 m.
Regioninio parko plotas 18159 ha*
Tytuvėnų regioninio parko interneto svetainė: www.trp.lt

Tytuvėnų regioninis parkas įsteigtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1992 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. I–2913 „Dėl regioninių parkų ir draustinių įsteigimo“ (Žin., 1992, Nr. 30–913), siekiant išsaugoti Tytuvėnų - Šiluvos urbanistinių architektūrinių kompleksų ir jų ežeruotų pelkėtų apylinkių kraštovaizdį, jų gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti.

Regioninio parko paskirtis, nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 490 „Dėl regioninių parkų nuostatų patvirtinimo“, yra išsaugoti Tytuvėnų apylinkių ežeruotą pelkėtą miškingą kraštovaizdį su Gauštvinio, Apušies, Giliaus, Bridvaišio ežerų grandine; išsaugoti kultūros paveldo vertybes, iš jų Tytuvėnų ir Šiluvos architektūrinius urbanistinius kompleksus, piliakalnius.

Tytuvėnų regioninio parko apsaugos režimą užtikrina ir regioninio parko steigimo tikslų įgyvendinimą koordinuoja Tytuvėnų regioninio parko direkcija.

TYTUVĖNŲ REGIONIIO PARKO IŠSKIRTINĖ VERTĖ

Tytuvėnų regioniniame parke saugomas savitas kalvoto reljefo, miškingas, pelkėtas kraštovaizdis, atsikartojantis senoviniuose Šiluvos ir Tytuvėnų miesteliuose. Prie Tytuvėnų miestelio tyvuliuoja gražiausi regiono ežerai, ošia šimtametis šilas. Parko šiaurinėje dalyje nuo seno saugomas drėgnas Šimšų miškas su jame besidriekiančiais ledynų suformuotais akmenų ruožais.

Šiluva – vienas svarbiausių maldininkų traukos centrų Lietuvoje, garsėjantis Europoje kaip viena iš penkių Bažnyčios pripažintų Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo vietų. Tytuvėnuose esantis senovinis bažnyčios vienuolyno kompleksas atveria turtingą savitą XVII–XVIII a. istorinio palikimo klodą. Tai vienas žymiausių tokio pobūdžio provincijos statinių Rytų Europoje.

Daugiau kaip 500 metų vykstantys Šiluvos atlaidai pritraukia keliasdešimt tūkstančių maldininkų. Garsus ir Tytuvėnų tarptautinis muzikinis vasaros festivalis.

Paežerių gamtos grožis geriausiai atsiskleidžia keliaujant Giliaus ežero pažintiniu taku. Ekskursantų pamėgtas ir Miško muziejus.

Varnių regioninis parkas nuotrauka.

Regioninis parkas įsteigtas 1992 m.
Regioninio parko plotas 33 732 ha*
Varnių regioninio parko interneto svetainė: www.varniuparkas.lt

Varnių regioninis parkas įsteigtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1992 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. I–2913 „Dėl regioninių parkų ir draustinių įsteigimo“ (Žin., 1992, Nr. 30–913), siekiant išsaugoti Žemaičių centrinio ežeruoto kalvyno kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti.

Regioninio parko paskirtis, nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m.balandžio 29 d. nutarimu Nr. 490 „Dėl regioninių parkų nuostatų patvirtinimo“, yra išsaugoti Žemaičių ežeruoto kalvyno kraštovaizdį su aukštomis Medvėgalio, Aukštagirės, Gaudkalnio, Moteraičio, Sprūdės viršukalnėmis, raiškiais plokščiakalvių kompleksais, Lūksto, Paršežerio, Stervo ežerais ir pelkiniais kompleksais, didelės ornitologinės vertės Biržulio ežerą su apyežeriu; išsaugoti kultūros paveldo vertybes, iš jų Pabiržulio akmens amžiaus stovyklaviečių kompleksą, piliakalnius, Varnių urbanistinį kompleksą.

Varnių regioninio parko apsaugos režimą užtikrina ir regioninio parko steigimo tikslų įgyvendinimą koordinuoja Varnių regioninio parko direkcija.

VARNIŲ REGIONINIO PARKO IŠSKIRTINĖ VERTĖ

Varnių regioninis parkas – Žemaitijos širdis, baltiškosios kultūros lopšys, kur stūkso aukščiausias Žemaitijos kalnas Medvėgalis ir kalnų karalienė Šatrija. Šiame aukščiausiame Žemaitijos kalvyne, buvusių prieledyninių ežerų vietoje, plyti tarpkalvinės pelkės, drėkinamos kritulių. Vanduo iš aklinų daubų nedidelėmis srovelėmis leidžiasi į žemesnes daubas, susilieja – gimsta upeliukai. Šioje milžiniškoje kalvotoje kuproje yra visų didžiausių Žemaitijos upių versmės, jų aukštupiai. Čia pradžią gauna Kražantė, Akmena, Venta, Minija, Virvytė. Sietuvos upės pelkynuose slepiasi senovinis slaptas akmenimis grįstas kelias per pelkes – kūlgrinda.

Varnių regioninio parko kraštovaizdžiui savitumo suteikia ir išskirtiniai ežerai, kurių vienas – Lūkstas – garsėja į krantą išmetamu gintaru, taip pat daugybė pelkių, pasižyminčių didele biologine įvairove, bei ledynmečių paliktos keiminių plokščiakalvių kepurės, nuo kurių atsiskleidžia Žemaitijos kraštovaizdžio grožis.

Parke pėsčiomis, dviračiu ir automobiliu galima keliauti nuo vieno piliakalnio prie kito, nuo vienos kalvos prie kitos: Bilionių, Aukštagirės, Medvėgalio, Girgždūtės, Moteraičio, Sprūdės, Žąsūgalos, Šatrijos ir t. t. Nuo jų atsiveria puikus Žemaičių kalvyno su miškais, pelkėmis ir ežerais bei žvilgančiais bažnyčių bokštais kraštovaizdis.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „VEISIEJŲ REGIONINIS PARKAS MEDVARLĖ“ www.15min.lt

Regioninis parkas įsteigtas 1992 m.
Regioninio parko plotas 12259 ha*
Veisiejų regioninio parko interneto svetainė: http://www.veisiejuparkas.lt/

Veisiejų regioninis parkas įsteigtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1992 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. I–2913 „Dėl regioninių parkų ir draustinių įsteigimo“ (Žin., 1992, Nr. 30–913), siekiant išsaugoti Veisiejų ežeryno miškingą kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti.

Regioninio parko paskirtis, nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 490 „Dėl regioninių parkų nuostatų patvirtinimo“, yra išsaugoti Šlavantų - Veisiejų - Kapčiamiesčio ežeryną - susikertančių ežeringų dubaklonių sistemą, botaniniu požiūriu vertingą Liūnelio ir Šlavantėlio ežerų tarpuežerį; išsaugoti kultūros paveldo vertybes, iš jų Veisiejų urbanistinį kompleksą, piliakalnius ir alkakalnius.

Veisiejų regioninio parko apsaugos režimą užtikrina ir regioninio parko steigimo tikslų įgyvendinimą koordinuoja Veisiejų regioninio parko direkcija.

VEISIEJŲ REGIONINIO PARKO IŠSKIRTINĖ VERTĖ

,,Nepaprastai gražus Veisiejų kraštas, nusėtas ežerais ir kalvelėmis, atveria žvilgsniui tolimus horizontus, kuriuose nedideli kaimai ir pavienės sodybos jaukiai įsiterpia į kraštovaizdį, pagražindamos jį nuosaikiais tūriais ir želdiniais, sodietiško gyvenimo ženklais.“ Dr. Aistė Andriušytė

Veisiejų regioninis parkas – tai pūšynų apgobti ežerai – Veisiejų, Kapčiamiesčio, Šlavantų ežerynas, Šlavantėlio ir Liūnelio tarpuežerio botaninės vertybės, Veisiejų ir Vainežerio dvarų parkai, Dzūkijos katedra – Veisiejų Šv. Jurgio bažnyčia, Atsimainymo atlaidai, Vainežerio senovės gynybinis įtvirtinimas.

Regioninis parkas yra ežeringiausioje Pietų Lietuvos aukštumos dalyje. Jame net 37 ežerai. Didžiausi ir giliausi jų: Ančia, Šlavantas, Snaigynas, Vernijis, Vilkinys. Dauguma, būdami rininės kilmės, telkšo sudėtinguose dubakloniuose, yra nelygaus dugno ir turi sudėtingas krantų linijas. Teritoriją vagoja Šlavantėlės, Morkavo, Pakrokšlės, Vilkinyčios, Baltosios Ančios upeliai.

Tokios retųjų rūšių ir bendrijų įvairovės, kaip mažame Šlavantėlio ir Liūnelio tarpuežeryje, niekur kitur Lietuvoje nėra. Čia saugoma vienintelė Lietuvoje kvapiojo plaurečio populiacija. Ši reliktinė rūšis auga kartu su kitu labai retu, tik šioje vietoje sutinkamu augalu – taurine pudme. Regioninio parko pasididžiavimas – europinė medvarlė. 

Saviti šimtamečiai Vainežerio ir Veisiejų dvarų parkai. Vainežerio dvaro parko akcentas – ovalo formos šimtamečių liepų, klevų ir skroblų alėja, o Veisiejų – 200 metų amžiaus 30 m aukščio ir 5 m kamieno apimties Veisiejų uosis, 21 liepos ratas.

Kraštas garsus nuoširdžiais žmonėmis, iškilios jotvingių genties palikuonimis, išsaugojusiais tarmę, iš kartos į kartą perduodančiais krašto kultūrinį savitumą. Veisiejuose gyveno esperanto kalbos kūrėjas Liudvikas Lazaris Zamenhofas, kompozitorius, vargonininkas, pedagogas Juozas Neimontas. Veisiejų krašte gimė, augo ir mokėsi poetas Sigitas Geda.

Regioninis parkas įsteigtas 1992 m.
Regioninio parko plotas 9834 ha*
Ventos regioninio parko interneto svetainė: www.ventosparkas.lt

Ventos regioninis parkas įsteigtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1992 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. I–2913 „Dėl regioninių parkų ir draustinių įsteigimo“ (Žin., 1992, Nr. 30–913), siekiant išsaugoti Ventos paslėnių kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti.

Regioninio parko paskirtis, nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr.490 „Dėl regioninių parkų nuostatų patvirtinimo“, yra išsaugoti Ventos slėnio kraštovaizdį su raiškiais šlaitais, atodangas su juros periodo suakmenėjusios faunos kompleksais, Ventos ir jos intakų - Virvytės, Uogio, Ažvilio, Dabikinės upelių - natūralų hidrografinį tinklą; išsaugoti kultūros paveldo vertybes.

Ventos regioninio parko apsaugos režimą užtikrina ir regioninio parko steigimo tikslų įgyvendinimą koordinuoja Ventos regioninio parko direkcija.

VENTOS REGIONINIO PARKO IŠSKIRTINĖ VERTĖ

Ventos regioninis parkas yra unikalus geologine sandara. Tik čia galima pamatyti paslaptingojo juros periodo uolienų, paliesti rankomis dinozaurų laikmečio gyvūnų liekanas – fosilijas. Papilės atodangos išskirtinės, turinčios pasaulinę mokslinę vertę. Svarbiausios parko kraštovaizdžio vertybės yra Ventos, Virvytės, Dabikinės, Uogio, Avižlio upės ir upeliai, jų natūralus hidrografinis tinklas, slėniai su Lietuvoje retomis natūraliomis pievomis, senomis giriomis ir giraitėmis. Upėms būdingos didelės išraiškingos kilpos, slėniams – statūs šlaitai su įspūdingomis atodangomis.

Žymiausia istorinė asmenybė, gyvenusi šiame krašte, – Papilėje paskutiniuosius savo gyvenimo metus praleidęs garsus Lietuvos istorikas Simonas Daukantas

 

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „verkių dvaro sodyba“

Regioninis parkas įsteigtas 1992 m.
Regioninio parko plotas 2693 ha*
Verkių regioninio parko interneto svetainė: www.pavilniai-verkiai.lt

Verkių regioninis parkas įsteigtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1992 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. I–2913 „Dėl regioninių parkų ir draustinių įsteigimo“ (Žin., 1992, Nr. 30–913), siekiant išsaugoti Žaliųjų ežerų gamtinius ir Verkių, Kalvarijų, Trinapolio apylinkių kultūrinius istorinius kompleksus, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti.

Regioninio parko paskirtis, nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. liepos 19 d. nutarimu Nr. 855 „Dėl Pavilnių ir Verkių regioninių parkų nuostatų patvirtinimo“, yra išsaugoti Žaliųjų ežerų gilius dubaklonius, Neries šlaitus, Turniškės, Riešės ir Baltupio (Cedrono) upelių paslėnius; išsaugoti kultūros paveldo vertybes, iš jų Verkių dvaro ansamblį su parku, senųjų tvenkinių sistema, senąja dvarviete bei Kalvarijų kultūros kompleksą - Šv. Kryžiaus bažnyčią ir Kryžiaus kelią, Trinapolio vienuolyno ansamblį, istoriškai susiklosčiusių kelių trasas, jų aplinką.

Verkių regioninio parko apsaugos režimą užtikrina ir regioninio parko steigimo tikslų įgyvendinimą koordinuoja Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija.

VERKIŲ REGIONINIO PARKO IŠSKIRTINĖ VERTĖ

1992 m. įkurtas Verkių regioninis parkas – vienas mažiausių Lietuvoje. Vilniaus miesto pašonėje esanti unikali gamtinė teritorija su savitu kultūros paveldu mėgstama ir gausiai lankoma miestiečių bei sostinės svečių.

Pietinė Verkių regioninio parko dalis skirta kultūros paveldo vertybėms pažinti ir saugoti, o šiaurinė – gamtinėms. Verkių regioninis parkas traukia savo gamtinėmis vertybėmis ir tyvuliuojančiais ežerais, o miškai užima net 77 proc. teritorijos. Parke įkurti keturi gamtiniai draustiniai, juose saugomas Turniškių, Žaliųjų ežerų kraštovaizdis, Riešės upelis bei termokarstinių ežerėlių kompleksas. Keturios parko teritorijos dėl retų, nykstančių rūšių bei gamtinių buveinių yra įtrauktos į europinės svarbos saugomų teritorijų tinklą „Natura 2000“.

Verkiuose yra du kultūriniai draustiniai – Verkių kraštovaizdžio ir architektūros draustinyje saugomas unikalus klasicizmo stiliaus Verkių rūmų architektūrinis ansamblis su tam laikmečiui būdingu parku. Kiek toliau esančiame Vilniaus Kalvarijų memorialiniame draustinyje saugomas Kalvarijų Kryžiaus kelias. Pastarasis, įkurtas XV a. miškingame ir kalvotame kraštovaizdyje, Neries upės slėnyje, tiksliai atkartoja Jeruzalės Kryžiaus kelio scenarijų. Verkių regioniniame parke taip pat įsikūrusios dvi šventovės: Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia ir trinapolio vienuolyno ansamblis, kurie, kaip ir Kalvarijų kryžiaus kelias, vilioja piligrimus ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio.

Verkių regioninio parko išskirtinę vertę kuria ir kiti objektai: seniausias Lietuvoje Naujųjų Verkių popieriaus fabrikas, žalvario amžių menantis Staviškių pilkapynas ir piliakalnis, vaizdingose vietose įrengtos regyklos, dviračių trasa, atokvėpio vietos miškingose parko teritorijose.

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „vištyčio regioninis parkas“

Regioninis parkas įsteigtas 1992 m.
Regioninio parko plotas 9997 ha*
Vištyčio regioninio parko interneto svetainė: www.vistytis.lt

Vištyčio regioninis parkas įsteigtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1992 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. I–2913 „Dėl regioninių parkų ir draustinių įsteigimo“ (Žin., 1992, Nr. 30–913), siekiant išsaugoti Suvalkų kalvyno kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti.

Regioninio parko paskirtis, nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 490 „Dėl regioninių parkų nuostatų patvirtinimo“, yra išsaugoti aukščiausią Lietuvoje Suvalkų moreninės aukštumos dalį su Pavištyčio, Dunojaus viršukalnėmis, neįprasta reljefo sąskaida pasižymintį Kylininkų moreninį masyvą, tarpgūbriniame duburyje telkšantį Vištyčio ežerą; išsaugoti kultūros paveldo vertybes.

Vištyčio regioninio parko apsaugos režimą užtikrina ir regioninio parko steigimo tikslų įgyvendinimą koordinuoja Vištyčio regioninio parko direkcija.  

VIŠTYČIO REGIONINIO PARKO IŠSKIRTINĖ VERTĖ

Trijų valstybių Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos pasienyje prigludęs Vištyčio regioninis parkas. Aukštos stačiašlaitės moreninės ir keiminės kalvos su tarpgūbriuose telkšančiais ežerais sudaro vertingiausią Sūduvos kalvyno kraštovaizdžio kompleksą. Čia pašiaušusi tris viršukalnes dunkso kuprotoji Dunojaus ketera, aplink ją – daugybė mažesnių kalvelių, apaugusių brandžiais plačialapių miškais, vertingomis pievomis. Plačiame duburyje tyvuliuoja didžiulis Vištyčio ežeras.   

Drausgirio, Vištytgirio, Tadarinės miškai pasižymi Vidurio Europai būdinga augalija. Labai senuose skroblynuose esama pietuose paplitusių rūšių augalų: europinių miežvienių ir gebenių lipikių. Grybingirio miškas – vienintelė vieta Lietuvoje, kur plyti neliesti, sunkiai praeinami miškai su skroblynų buveinėmis. Vištyčio regioniniame parke yra ir borealinių vakarų taigos, aukštapelkių ir tarpinių pelkių buveinių.

Nederlingi, akmenuoti, dauboti Vištyčio apylinkių laukai nedžiugino dideliais derliais, todėl daugiatautis Vištytis nuo seno garsėjo, kaip savotiškas amatų cechas. Iki šiol išlikę du unikalūs, neįkainojami technikos paminklai, tai Vištyčio vėjo malūnas su malūnininko namu ir Vištyčio aliejinė. Nuo Dabravolės, Vištyčio ir Pavištyčių piliakalnių atveria puikūs vaizdai į tyvuliuojantį ežerą ir jo apylinkes. Jų viršūnėse, tarsi kalnuose, beveik visuomet ūžauja vėjai. Įdomiausias parko riedulys – Vištyčio akmuo – šeštas pagal dydį Lietuvoje.  

 

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „žagarės dvaro parkas“

Regioninis parkas įsteigtas 1992 m.
Regioninio parko plotas 7140 ha* 
Žagarės regioninio parko interneto svetainė:  http://zagaresrp.am.lt

Žagarės regioninis parkas įsteigtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1992 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. I–2913 „Dėl regioninių parkų ir draustinių įsteigimo“ (Žin., 1992, Nr. 30–913), siekiant išsaugoti Švėtės paslėnių ir Žagarės miško kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti.

Regioninio parko paskirtis, nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 490 „Dėl regioninių parkų nuostatų patvirtinimo“, yra išsaugoti Žagarės apylinkių kraštovaizdį, lygumoje aiškiai matomą Gaudikių moreninį gūbrį; išsaugoti šias kultūros paveldo vertybes: Senosios Žagarės urbanistinį kompleksą su originalia vietinio akmens mūro bažnyčia, dvarviete, Žvelgaičio piliakalnio archeologiniu kompleksu, taip pat miesto barokinę bažnyčią, savitą molio mūro kleboniją, Žagarės dvaro ansamblį, unikalų žirgyną, vėjo malūną, parką, Raktės piliakalnį.

Žagarės regioninio parko apsaugos režimą užtikrina ir regioninio parko steigimo tikslų įgyvendinimą koordinuoja Žagarės regioninio parko direkcija.

ŽAGARĖS REGIONINIO PARKO IŠSKIRTINĖ VERTĖ

Daugiau nei 800 metų istoriją menančiame Žagarės miestelyje susipina skirtingų laikotarpių kultūrinis, istorinis ir gamtinis palikimas. Čia galime apžvelgti aristokratiška dvasia alsuojantį Žagarės dvaro kompleksą, paklaidžioti šimtmečius minamomis miesto gatvelėmis, pasigrožėti ilgiausiu Lietuvoje ozu, švėtės upelio slėniu. Įkopę į piliakalnius pajusti protėvių galybę, prisiliesti prie jau milijonus metų skaičiuojančių dolomitų. Mažame Šiaurės Lietuvos žemės lopinėlyje telpa gausybė gamtos ir kultūros vertybių. 

Žagarės regioninis parkas pasižymi ir kitomis vertybėmis. Čia aptinkamas itin vertingas pelkių ir šlapių miškų kompleksas – Mūšos tyrelis. Randamosio tokios gamtos vertybės, kaip Tyrelio akmuo, baltijinė gegūnė, siauralapė gegūnė, auga raktažolės pelenėlės. Nors negausiai, tačiau gyvena baltieji kiškiai, pastebimi vilkai, nuo 2006 metų aptinkama lūšis.

 

Paskutinė atnaujinimo data: 2019-10-24