Nacionaliniai parkai

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „lietuvos nacionaliniai parkai“

Lietuvos nacionaliniai parkai įsteigti vertingiausiems kraštovaizdžio kompleksams ir antropoekosistemoms, reprezentuojančioms Lietuvos Respublikos etnokultūrinių sričių gamtinius bei kultūrinius savitumus, išsaugoti, tvarkyti ir naudoti. Jų paskirtis - išsaugoti gamtiniu, kultūriniu požiūriais vertingus kraštovaizdžio kompleksus ir objektus, išlaikyti ekosistemų stabilumą, atkurti sunaikintus ir pažeistus gamtinius, kultūrinius kompleksus bei objektus, plėtoti mokslinius tyrimus, propaguoti ir remti Lietuvos regionų tradicinę gyvenseną.

Šiuo metu Lietuvoje yra 5 nacionaliniai parkai. 1991 m. įsteigti Dzūkijos, Kuršių nerijos ir Žemaitijos nacionaliniai bei Trakų istorinis nacionalinis parkai bei pervadintas Aukštaitijos nacionaliniu parku 1974-aisiais įsteigtas LTSR nacionalinis parkas.

Visi nacionaliniai parkai užima 1523 kvadratinių kilometrų, tai sudaro daugiau kaip du proc. šalies teritorijos.

Seniausias, 1974 m. įkurtas Aukštaitijos nacionalinis parkas - reprezentuoja miškingą ežerynų kraštovaizdį, saugo unikalią trijų kraštovaizdžio sričių sandūroje esančių Žeimenos aukštupio ekosistemų, Ažvinčių (Gervėčių) sengirės ir Balčio ežero gamtinius kompleksus, Baluošo, Šiliniškių, Tauragno, ir Uteno miškingų ežeruotų dubaklonių, Kiaunos slėnio bei Benediktavo moreninio masyvo kraštovaizdį, kitas gamtos vertybes, jame net 104 pušynų apsupti ežerai.

Dzūkijos nacionalinis parkas - bendroje sistemoje reprezentuoja miškingą upynų kraštovaizdį, tai šilų, žemyninių kopų, nepaprastai skaidrių, giliaslėnių upelių kraštas. Gamta atseikėjo ir nedidelių ežerėlių, ir Nemuno slėnį, gausybę šaltinių ir nepaprastą gamtinę įvairovę. Nemuno ir Merkio santakoje iškyla legendomis apipintas Merkinės piliakalnis. Bet savičiausi senieji šilinių dzūkų kaimai: Zervynos, Margionys, Musteika - rodos, kad alsuoja praeitais šimtmečiais.

Kuršių nerijos nacionalinio parko didžiausia gamtos vertybė - unikalus jūros, vėjų bei žmonių sukurtas ir lengvai pažeidžiamas kraštovaizdis su aukščiausiomis Šiaurės Europoje kopomis bei į marias išsišovusiais kyšuliais (ragais). Jis saugo Kuršių nerijos didįjį kopagūbrį, jo senąsias parabolines kopas ties Juodkrante, pilkąsias kopas Agilos-Naglių ruože, pustomas Parnidžio kopas, užpustytus miško dirvožemius, taip pat pajūrio ir pamario palvės bei kupstynės gamtinius kompleksus, apsauginį pajūrio kopagūbrį, savitą nerijos augaliją ir gyvūniją. Taip pat jame saugomos autentiškos pamario krašto kultūros paveldo vertybės - etnografinės žvejų sodybos, senosios vilos Nidos, Juodkrantės, Preilos ir Pervalkos gyvenvietėse, užpustytų senųjų gyvenviečių kultūriniai sluoksniai, memorialinės vietos.

Tarp šalies kraštovaizdžių Trakai bei jų apylinkės dėl savo vaizdingumo užima išskirtinę vietą. Ant kalvų ir kloniuose, kalvotuose ūksminguose miškuose, tarp dūburiuose tyvuliuojančių ežerų ir žalių pelkių kilimų išliko daug archeologijos, istorijos ir architektūros vertybių, gyvai juntama Lietuvos senovė. Trakuose ir jų apylinkėse, 8,2 tūkstančių hektarų plote, įkurtas Trakų istorinis nacionalinis parkas. Nacionalinio parko branduolys - Trakų salos ir pusiasalio pilių kompleksas bei Trakų senamiestis, besidriekiantis siaurame pusiasalyje tarp Galvės, Totoriškių ir Bernardinų ežerų. Miesto gynybinė sistema, urbanistikos ir architektūros savitumas nuo pat įkūrimo tiesiogiai susijęs su gamtine aplinka. Beveik penktadalį nacionalinio parko ploto užima vandenys. Parke 32 įvairios kilmės ir dydžio ežerai. Įspūdingiausi - Skaisčio ir Galvės ežerai su gausiomis salomis, protakomis susijungę tarpusavyje ir su mažesniais Bernardinų (Lukos) ir Totoriškių ežerais. Šalia - skaidriausias ir vėsiausias arti 275 hektarų ploto Akmenos ežeras, aplink mažesni ežerai ir ežerėliai. Visą Galvės ežero Pilies salą užima restauruota salos pilis ir kunigaikščių rūmai. Tai vienintelė išlikusi iš Lietuvos ežerų salose stovėjusių pilių.

Žemaitijos nacionalinis parkas saugo didžiausią Žemaitijoje ežeringą miškingą gamtinį kompleksą. Jei norėsite ištrūkti iš civilizacijos gniaužtų, perprasti žemaitiškos gyvensenos slėpiningumą, stebėti kaip gimsta tradicinės užgavėnių kaukės, dalyvauti savaitę trunkančiuose Kalvarijos atlaiduose, atsigaivinti ir paburiuoti Platelių ežere, paklaidžioti gūdžiais eglynais, kur dar galima sutikti vilkų, lūšių - vykite į Žemaitijos nacionalinį parką.

Nacionalinis parkas įsteigtas 1974 m.
Nacionalinio parko plotas 41056 ha*
Nacionalinio parko interneto svetainė: https://www.aparkai.lt/

Aukštaitijos nacionalinis parkas įsteigtas Lietuvos Ministrų Tarybos 1974 m. kovo 29 d. nutarimu Nr. 124 Ignalinos, Švenčionių ir Utenos rajonų savivaldybių administruojamų teritorijų dalyse ir skirtas nacionalinės svarbos kraštovaizdžio kompleksams bei antropoekosistemoms, reprezentuojantiems Aukštaitijos etnokultūrinės srities ir jos paribio gamtos bei kultūros savitumus, saugoti, tvarkyti ir jų naudojimui reguliuoti.

Nacionalinio parko paskirtis, nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m.lapkričio 24 d. nutarimu Nr. 1273 „Dėl Aukštaitijos, Dzūkijos ir Žemaitijos nacionalinių parkų nuostatų patvirtinimo“, yra išsaugoti unikalią trijų kraštovaizdžio sričių sandūroje esančią Žeimenos aukštupio ekosistemą, Ažvinčių (Gervėčių) sengirės ir Balčio ežero gamtinius kompleksus, Baluošo, Linkmeno - Ūkojo, Tauragno ir Uteno miškingų ežeruotų dubaklonių, Šiliniškių tarpežerinio gūbrio su Ladakalniu bei Benediktavo (Makių) moreninio masyvo ir Kiaunos slėnio kraštovaizdį, Petriškių geomorfologinį ir Būkos, Juodupės, Švoginos, Pliaušės, Labažės, Asalnų bei Žeimenio hidrografinius kompleksus, Vilkaraisčio, Kriogžlio, Siūrių ir Pagilūtės pelkes, savitas Ažvinčių bei Minčios girių, Kretuono, Kretuonykščio, Knyčio ir Pažeimenės biocenozes, retų rūšių augalus ir gyvūnus, kitas gamtos vertybes ir paminklus; išsaugoti Šiaurės Rytų Lietuvos XII-XV a. gynybinės linijos liekanas su Taurapilio, Ginučių, Puziniškių, Linkmenų, Vajuonio ir kitais piliakalniais bei Rėkučių senovės gynybiniu pylimu, unikalų Kretuono archeologinį kompleksą, Minčios, Vyžų, Šakarvos, Palūšės, Kaltanėnų, Švento ir kitus pilkapynus bei akmens amžiaus gyvenvietes, etnografiškai vertingus Salų (II), Varniškių (II), Vaišnoriškių, Šuminų (Pabaluošės), Strazdų (Šariškės), Kretuonių, Benediktavo (Maknių) bei kitus etnografinį pobūdį ar elementus išlaikiusius kaimus, Kaltanėnų urbanistinį kompleksą, Palūšės bažnyčios architektūrinį ansamblį, parko teritorijoje esančius vandens malūnus, Stripeikių senovės bitininkystės muziejų, kitas kultūros paveldo vertybes ir paminklus; išsaugoti Žeimenos aukštupio gamtinės ekosistemos stabilumą, biotos komponentus ir jų įvairovę.

Aukštaitijos nacionalinio parko apsaugos režimą užtikrina ir nacionalinio parko steigimo tikslų įgyvendinimą koordinuoja Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcija.

AUKŠTAITIJOS NACIONALINIO PARKO IŠSKIRTINĖ VERTĖ

Aukštaitijos nacionalinis parkas išsiskiria unikaliu kalvotu ežeringu mažai sukultūrintu Aukštaičių aukštumų kraštovaizdžiu, protakomis sujungtų dubakloniuose telkšančių ežerų virtinėmis.

Išskirtinės nacionalinio parko vertybės: unikalus Lietuvoje iš visų pusių 9 ežerų apsuptas raiškus Šiliniškių gūbrys su legendomis apipinta Ladakalnio kalva, giliausias Lietuvoje Tauragnų ežeras (62,5 m), vienintelė šalyje Baluošo ežero sala (Ilgasalė) su ežerėliu, Laumakėlių ežeriukai su skirtingomis vandens „akių“ spalvomis, į paviršių išnyrantis ir vėl po sausvage tekantis nenuspėjamas Tauragnos upelis, į Almajo ežerą almantis Pliaušės upelis, po miškus kilpinėjančios Švoginos ir Juodupės upelių vagos, unikalūs ežerų pusiasaliai – „ragai“, slūgsanti balta ežerų kreida Baluošo apyežeryje. Parke užgimsta viena nuostabiausių Lietuvos upių – Žeimena.

Ypatinga biologine įvairove išsiskiria jau seniai žmogaus veiklos nemačiusi Ažvinčių sengirė ir Minčios giria, vandens lygio svyravimo dėsningumais pasižymintis Balčio ežeras, savitas Ginučių ąžuolynas, gyvybės pilnas Žeimenos slėnis su senvagėmis, Kretuonykščio, Kriogžlio, Pagilūtės pelkynai. Gausu itin retų augalų ir grybų rūšių, Europos Bendrijos svarbos paukščių, žinduolių, vabzdžių. Čia galima ne tik laukinėmis orchidėjomis pasigrožėti, bet ir vilką, lūšį sutikti, uralinę pelėdą išgirsti.

Aukštaitijos nacionalinio parko architektūros įžymybė, pavaizduota ne tik nacionalinio parko emblemoje, bet ir 1 lito popierinėje kupiūroje – Palūšės medinė bažnyčia su varpine. Didelė tradicinių etnografinių kaimų įvairovė. Pagal gatvinių rėžinių, kupetinių, vienkieminių kaimų ypatybes galima atsekti šimtmečius vykstančią Lietuvos kaimo raidą. Seniausius laikus mena Papiliakalnės, Ginučių piliakalniai, akmens ir žalvario amžiaus kapinynai, V – XI amžiaus pilkapynai, sudarantys vieną didžiausių senovės gyvenviečių kompleksų Lietuvoje.

Dzūkijos Nacionalinis Parkas - Dzukija National Park nuotrauka.

Nacionalinis parkas įsteigtas 1991 m.
Nacionalinio parko plotas 58452 ha*
Nacionalinio parko internetinė svetainė: http://www.cepkeliai-dzukija.lt/

Dzūkijos nacionalinis parkas įsteigtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1991 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. I-1244 „Dėl Dzūkijos, Kuršių nerijos, Žemaitijos nacionalinių parkų, Trakų istorinio nacionalinio parko ir Viešvilės valstybinio rezervato įsteigimo" (Žin., 1991, Nr. 13-332) Varėnos, Alytaus ir Lazdijų rajonų savivaldybių administruojamų teritorijų dalyse ir skirtas nacionalinės svarbos kraštovaizdžio kompleksams bei antropoekosistemoms, reprezentuojantiems Dzūkijos etnokultūrinės srities gamtos ir kultūros savitumus, saugoti, tvarkyti ir jų naudojimui reguliuoti.

Nacionalinio parko paskirtis, nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m.lapkričio 24 d. nutarimu Nr. 1273 „Dėl Aukštaitijos, Dzūkijos ir Žemaitijos nacionalinių parkų nuostatų patvirtinimo“, yra išsaugoti unikalų Dainavos krašto santakinio upyno hidrografinį tinklą ir Nemuno - Merkio - Ūlos - Grūdos - Skroblaus slėnius - būdingus augalų ir gyvūnų migracijos kelius, didelės mokslinės vertės Skroblaus vidurupio, Musteikos bei Povilnio upelių aplinkos gamtinius kompleksus, raiškius Dainavos girios kontinentinių kopų masyvus, Liškiavos, Straujos, Uciekos ir Pakrykštės erozinius geomorfologinius kompleksus, Merkinės moreninį volą, Netiesų, Glyno ir Ežeryno hidrografinius objektus, Imiškių, Didžbalės, Bakanauskų ir Dėlyno pelkes, Dzūkijai būdingas miškų biocenozes, retų rūšių augalus ir gyvūnus, kitas gamtos vertybes ir paminklus; išsaugoti ypač vertingus Merkinės ir Liškiavos istorinius archeologinius bei architektūrinius urbanistinius kompleksus, etnokultūrines girinių bei panemunių dzūkų kaimų (Musteikos, Zervynų, Žiogelių, Dubininko, Margionių, Kašėtų, Lynežerio ir kt.) vertybes, Glyno apyežerio senovines stovyklavietes, Subartonių memorialinį kraštovaizdžio kompleksą bei kitas kultūros paveldo vertybes ir paminklus; išsaugoti Dainavos upyno gamtinės ekosistemos stabilumą, biotos komponentus ir jų įvairovę.

Dzūkijos nacionalinio parko apsaugos režimą užtikrina ir nacionalinio parko steigimo tikslų įgyvendinimą koordinuoja Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcija.

DZŪKIJOS NACIONALINIO PARKO IŠSKIRTINĖ VERTĖ

Dzūkijos nacionalinis parkas – didžiausia Lietuvos saugoma teritorija. Išskirtinis bruožas – upių ir upelių gausa nuo mažiausio šaltinio iki didžiausios Lietuvos upės – Nemuno. Itin raiškūs, vienas už kitą vaizdingesni Nemuno, Merkio, Ūlos, Skroblaus, Grūdos slėniai su unikaliais gamtos paminklais. Iš viso nacionaliniame parke yra 36 upės ir upeliai, šimtai šaltinių, besiskiriančių savo kilme, „charakteriu“ ir istorijomis. Įspūdingi gamtos kūriniai: žemyninių kopų masyvai, unikalios Skroblaus ištakos („Bobos daržas), Ūlos akies versmė, Ūlos skardžiai ir Nemuno rėvos.

Dzūkijos nacionaliniame parke ypatinga biologinė įvairovė, nors vyrauja sausi kerpiniai ir šilsamanių pušynai. Bekraščiai miškų plotai, sauspievės ir užliejamos pievos, aukštapelkės ir žemapelkės, šaltavandenės upės ir šaltiniai – daugelio augalų, gyvūnų ir grybų rūšių prieglobstis. Čia dar kelia tuoktuves tetervinai ir kurtiniai, naktimis galima išgirsti ūbaujant apuoką ar kaukiant vilkus, saulėje šildosi baliniai vėžliai. Parko miškai yra vieni grybingiausių visoje Lietuvoje. Nacionalinis parkas kartu su Čepkelių rezervatu priklauso Europoje vertingiausių laukinės gamtos teritorijų tinklui.                

Kraštovaizdžio vertę padidina tarp sausų pušynų pabirę unikalios senosios medinės architektūros tradicijas išsaugoję kaimai. Dzūkijos nacionalinis parkas ypač išsiskiria etnokultūrinio paveldo turtingumu, vis dar gyvomis tradicijomis ir papročiais, senaisiais amatais ir dzūkiška daina (Marcinkonys, Žiūrai, Zervynos, Puvočiai, Margionys, Lynežeris, kt.). Gilias šaknis turi drevinė bitininkystė, medžio apdirbimas, rastinių namų statybos tradicijos, juodoji keramika, žvakių liejimas, grikių duonos kepimas ir, be abejo, miško gėrybių (grybų, uogų, vaistažolių) rinkimas. Garsūs Merkinės ir Liškiavos piliakalniai, nuo kurių atsiveria unikali, per ilgus šimtmečius gamtos ir žmogaus kurta aplinka, Merkinės bažnyčia ir Liškiavos vienuolyno ansamblis

Nacionalinis parkas įsteigtas 1991 m.
Nacionalinio parko plotas 27389 ha*
Nacionalinio parko internetinė svetainė: http://nerija.am.lt/

Kuršių nerijos nacionalinis parkas (toliau vadinama – nacionalinis parkas) įsteigtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1991 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. I-1244 „Dėl Dzūkijos, Kuršių nerijos, Žemaitijos nacionalinių parkų, Trakų istorinio nacionalinio parko ir Viešvilės valstybinio rezervato įsteigimo" (Žin., 1991, Nr. 13-332) vertingiausiam gamtiniu bei kultūriniu požiūriu Lietuvos pajūrio kraštovaizdžio kompleksui su unikaliu Europoje kopagūbriu ir etnokultūriniam paveldui išsaugoti, tvarkyti bei tausojamai naudoti.

Išsaugoti Kuršių nerijos didįjį kopagūbrį, jo senąsias parabolines kopas ties Juodkrante, pilkąsias kopas Agilos – Naglių ruože, pustomas Parnidžio kopas, užpustytus senuosius dirvožemius, taip pat pajūrio ir pamario palvės, kupstynės gamtinius kompleksus, apsauginį pajūrio kopagūbrį, savitą Kuršių nerijos augaliją, taip pat miškus su sengirės fragmentais, gyvūniją; išsaugoti savitą kultūros paveldą, iš jo autentiškas pamario nekilnojamąsias kultūros vertybes, etnografines žvejų sodybas, senąsias vilas Nidos, Juodkrantės, Preilos, Pervalkos gyvenvietėse, užpustytų senųjų gyvenviečių kultūrinius sluoksnius, memorialines vietas, puoselėti būdingas medinės architektūros tradicijas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 19 d. nutarimas Nr. 308 „Dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko nuostatų patvirtinimo“.

Kuršių nerijos nacionalinio parko apsaugos režimą užtikrina ir nacionalinio parko steigimo tikslų įgyvendinimą koordinuoja Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija.

KURŠIŲ NERIJOS NACIONALINIO PARKO IŠSKIRTINĖ VERTĖ

Kuršių nerija – jūros, vėjo ir žmogaus sukurtas nepaprasto grožio, tačiau labai trapus ir lengvai pažeidžiamas kraštas. Šis tarp dviejų vandens plotų įsiterpęs smėlio ruožas žavi mažomis pamario gyvenvietėmis, unikaliomis gamtos ir kultūros paveldo vertybėmis.

Gyvendami savitos Kuršių nerijos gamtos apsuptyje ir beveik atskirti nuo žemyno, žmonės statė čia originalius, jų pasaulėjautą atspindinčius pastatus. Gyvenvietėse tarpusavyje puikiai dera etnografinė žvejo namų architektūra su medžio raižiniais puoštomis vilomis ir vasarnamiais, raudonų plytų mūro bažnytėlėmis ir mokyklomis. Vienas unikaliausių vietos žvejų gyvensenos etnografinių elementų – išdidžiai vėjyje besisukiojančios spalvotais raižiniais išmargintos kurėnų vėtrungės.

Gyvumą, dvasingumą ir ypatingą nuotaiką Kuršių nerijos kraštovaizdžiui suteikia nuo kopų atsiveriančios erdvės, kintančių spalvų marių ir Baltijos jūros pakrantės. Kalninėmis pušimis apželdintos didžiosios kopos bei pajūrio ir pamario palvėse pasodinti miškai žaliai nuspalvina Kuršių neriją ir saugo gyvenvietes nuo užpustymo.

Siaurame pusiasalyje plyti pilkosios, baltosios, užuomazginės pustomos ir medžiais apaugusios pajūrio kopos. Sausi nederlingi Kuršių nerijos smėliai, staigios ir dažnos oro permainos, stiprūs vėjai lemia nacionalinio parko augalijos ir gyvūnijos įvairovę. Čia gyvena vabzdžių, kurių Lietuvoje nepamatysime niekur kitur: pietinių ir stepinių rūšių atstovų. Per Kuršių neriją eina Baltosios–Baltijos jūrų paukščių migracinis kelias, kuriuo kiekvienais metais pralekia apie 15 milijonų sparnuočių.

2000-aisiais metais Kuršių nerija įvertinta kaip išskirtinio kultūrinio kraštovaizdžio vietovė ir įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

Nacionalinis parkas įsteigtas 1991 m.
Nacionalinio parkas plotas 8 147 ha*
Trakų istorinio nacionalinio parko interneTINĖ svetainė: http://www.seniejitrakai.lt

Trakų istorinis nacionalinis parkas įsteigtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1991 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. I-1244 „Dėl Dzūkijos, Kuršių nerijos, Žemaitijos nacionalinių parkų, Trakų istorinio nacionalinio parko ir Viešvilės valstybinio rezervato įsteigimo“ (Žin., 1991, Nr. 13-332) vertingam kultūriniu bei gamtiniu požiūriu Trakų ežeryno kraštovaizdžio kompleksui su Trakų pilimi, etnokultūriniu paveldu išsaugoti, tvarkyti bei naudoti.

Istorinio nacionalinio parko uždaviniai, nustatyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. balandžio 4 d. nutarimu Nr. 388 „Dėl Trakų istorinio nacionalinio parko nuostatų patvirtinimo“, yra saugoti, tvarkyti ir prižiūrėti Lietuvos valstybės istoriją reprezentuojančias vertybes: Trakų Salos ir Pusiasalio pilis, Senųjų Trakų piliavietę - Vytauto Didžiojo gimtinę; saugoti Trakų senamiesčio planinę, erdvinę, medžiaginę ir urbanistinę struktūrą, užtikrinti senamiesčio verčių tęstinumą, sudaryti atkūrimo sąlygas; saugoti, tvarkyti ir prižiūrėti Užutrakio dvaro ansamblį, sudaryti sąlygas naudoti kompleksą reprezentaciniams Lietuvos valstybės ir atviro visuomenei kultūros centro tikslams, kaupti Užutrakyje dendrologinę kolekciją mokslo, ekologinio švietimo ir E.F.Andre parkų atkūrimo tikslais; saugoti, tvarkyti ir prižiūrėti Bražuolės piliavietę ir pilkapius, Daniliškių piliakalnį ir kapinyną, Varnikų piliakalnį, Rėkalnio alkakalnį; saugoti Senųjų Trakų, Varnikėlių, Serapiniškių, Daniliškių ir kitų kaimų bei vienkiemių planinę, erdvinę, medžiaginę struktūrą ir svarbius etnografinius elementus, užtikrinti urbanistinės struktūros tęstinumą ir atkūrimo sąlygas.

Trakų istorinio nacionalinio parko apsaugos režimą užtikrina ir nacionalinio parko steigimo tikslų įgyvendinimą koordinuoja Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija.

TRAKŲ ISTORINIO NACIONALINIO PARKO IŠSKIRTINĖ VERTĖ

Trakų istorinis nacionalinis parkas – mažiausias iš visų Lietuvos nacionalinių parkų. Jame  vaizdingai persipina natūralus ir kultūrinis kraštovaizdis, atspindintys žmogaus ir gamtos darnaus sambūvio istoriją bei Lietuvos gyventojų gebėjimą išmintingai naudoti gamtinę aplinką valstybės kūrimui, savigynai ir saviraiškai, nesumenkinant gamtos vertybių ir grožio.

Valstybingumo pėdsakus kraštovaizdyje paliko Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė su iškilių istorinių asmenybių gyvenimu bei veikla. Čia vyko svarbūs Europos istorijos įvykiai, išliko vertingiausias Lietuvių tautos bei tautinių mažumų (karaimų, totorių, lenkų, rusų)  dvasinis ir medžiaginis paveldas, kultūrinės tradicijos.

Trakų istorinio nacionalinio parko branduolys – Didžiųjų ežerų apsuptas Trakų senamiestis su Salos bei Pusiasalio pilimis, Vytauto Didžiojo funduota bažnyčia su mediniu miestu. Trakai – daugiatautis miestas. Jame jau nuo XV a. egzistavo dvi savavaldžios krikščionių ir karaimų bendruomenės.                            

Pusiasalyje tarp Skaisčio ir Galvės ežerų – tikslingai suformuoto kultūrinio kraštovaizdžio perlas – Užutrakio dvaro sodybos ansamblis su E. F. Andre suprojektuotu parku. Galvės ežero pakrantėje – viena gražiausių regyklų Lietuvoje, Kęstučio kalnas, atveriantis įspūdingą vaizdą į Kęstutaičių tėvoniją, leidžiantis visais pojūčiais aprėpti didžiąją dalį parko erdvių, vertybių.

Nepaisant intensyvaus teritorijos apgyvendinimo ir naudojimo, parke išliko didelė natūralių ekosistemų įvairovė su Europinės svarbos buveinėmis bei retų augalų ir gyvūnų rūšimis.                        

Nacionalinis parkas įsteigtas 1991 m.
Nacionalinio parko plotas 21754 ha*
Nacionalinio parko interneto svetainė: www.zemaitijosnp.lt

Žemaitijos nacionalinis parkas įsteigtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1991 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. I-1244 „Dėl Dzūkijos, Kuršių nerijos, Žemaitijos nacionalinių parkų, Trakų istorinio nacionalinio parko ir Viešvilės valstybinio rezervato įsteigimo" (Žin., 1991, Nr. 13-332) Plungės ir Skuodo rajonų savivaldybių administruojamų teritorijų dalyse ir skirtas nacionalinės svarbos kraštovaizdžio kompleksams bei antropoekosistemoms, reprezentuojantiems Žemaitijos etnokultūrinės srities gamtos ir kultūros savitumus, saugoti, tvarkyti ir jų naudojimui reguliuoti.

Nacionalinio parko paskirtis, nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m.lapkričio 24 d. nutarimu Nr. 1273 „Dėl Aukštaitijos, Dzūkijos ir Žemaitijos nacionalinių parkų nuostatų patvirtinimo“, yra išsaugoti didžiausią Žemaitijoje ežeringą miškingą gamtinį kompleksą, mokslui ypač vertingus miškingus Plokštinės ir Rukundžių pelkynus, Platelių ežero, Laumalenkos ir Šilinės hidrografinius kompleksus, raiškaus moreninio (Mikytų, Pučkorių) ir keiminio (Šarnelės, Jazdauskiškių, Grigaičių) kraštovaizdžio etalonus, Gardų ozą, Medsėdžių ir Liepijos limnokeimus, Babrungo ir Mergupio slėnius, Paburgės, Siberijos, Pakastuvos, Užpelkių, Ertenio ir Paparčių pelkes, savitas Paplatelės, Šeirės ir Pailgio miškų bei Juodupio pelkėtų pievų biocenozes, retų rūšių augalus ir gyvūnus, kitas gamtos vertybes ir paminklus; išsaugoti ypač vertingą ir sudėtingą Šiaurės Žemaitijos archeologinį kompleksą su Mikytų, Šarnelės, Pučkorių, Gegrėnų, Pagardenio ir kitais piliakalniais bei alkakalniais, Šventorkalnio senovinę gyvenvietę bei piliavietę, Žemaičių Kalvarijos (Gardų) urbanistinį kompleksą ir sakralinės architektūros ansamblį, Platelių dvaro ir parko kompleksą, etnokultūrinės vertės požymius išlaikiusius Beržoro, Stirbaičių ir Visvainių kaimus, kitas kultūros paveldo vertybes ir paminklus; išsaugoti Šiaurvakarių Žemaitijos vandenskyros gamtinės ekosistemos stabilumą, biotos komponentus ir jų įvairovę.

Žemaitijos nacionalinio parko apsaugos režimą užtikrina ir nacionalinio parko steigimo tikslų įgyvendinimą koordinuoja Žemaitijos nacionalinio parko direkcija.

ŽEMAITIJOS NACIONALINIO PARKO IŠSKIRTINĖ VERTĖ

Žemaitijos nacionalinis parkas – Lietuvos saugoma teritorija, kurioje, vykstant sudėtingiems ledynmečio ir poledynmečio procesams, susiformavo kalvotas, gūbriuotas reljefas, ledo luistai išgremžė gilius ežerų duburius, tarp jų – ir didžiausią bei giliausią Žemaitijoje Platelių ežerą. Taip susidarė seklumų, salų ir pusiasalių raizgalynė, gilūs ežerų kloniai, pelkės, turtingos įvairių organizmų rūšių, apsuptos moreninių kalvų. Parke dunkso tankūs, ūksmingi eglynai, vakarų taiga vadinami natūralūs seni spygliuočių ir mišrūs miškai. Pastarieji saugomi visoje Europoje.

Išskirtinumo parkui suteikia ir legendomis bei padavimais apipinti gamtos paveldo objektai: septynios Platelių ežero salos, Kreiviškių ir Auksalės pusiasaliai, Raganos uosis. Akį traukia paslaptingos Beržoro, Ilgio ežerų salos, Platelių liepa ir vinkšna, Stirbaičių ąžuolas, eglė Boba, Birškaus bukas, Plokščių miško eglė, Paparčių kaštonas. Parko teritorijoje peri visoje Europoje saugomų rūšių paukščių, esama ledynmečio augalų reliktų.

Paskutinė atnaujinimo data: 2019-10-24