Jūsų asmens duomenų valdymas

Šiame tinklapyje gali būti naudojami slapukai ar kiti jūsų asmens duomenys tinklapio funkcionalumo tikslais. Kai kurie iš šių slapukų yra būtini, o kiti padeda mums patobulinti jūsų patirti ir gauti duomenų, kaip šį svetainė yra naudojama.


PIRMAJAM VOKIETIJOS NACIONALINIAM PARKUI – JAU 50 METŲ

Data

2020 04 03

Įvertinimas
0
Bavarijos nac parkas.jpg

Šiais metais Bavarijos miško nacionalinis parkas pažymi 50 metų jubiliejų, jis buvo įkurtas 1970 metais. O Lietuvoje pirmasis nacionalinis parkas įkurtas 1974 metais, dabar tai - Aukštaitijos nacionalinis parkas.

Visus metus Bavarijos miško nacionaliniame parke vyks renginiai, kuriuose pristatomi gamtosaugos pasiekimai. Jei prieš keliasdešimt metų abejota dėl pasirinkto griežtos gamtosaugos kelio, šiandien džiaugiamasi atsigaunančia gamta, o gamtininkų puikiai ištirtoje teritorijoje (parke dirba 200 darbuotojų!) vis dar laukia nauji atradimai. Kviečiame skaityti žinomo gamtininko Almanto Kulbio straipsnį, publikuotą žurnale „Miškai“. 

Bavarijos mišku vadinamas apie 130 km ilgio ir 60 km pločio miškingas regionas šiauriau Dunojaus, atsiremiantis į Čekiją. Vertingiausia jo dalis, maždaug 24,2 tūkst. Hektarų, paskelbta Bavarijos miško nacionaliniu parku. Plotu parkas maždaug prilygsta mūsų Žemaitijos nacionaliniam parkui (21,7 tūkst. hektarų), Nemuno kilpų, Gražutės regioniniams parkams. 

Saugoma 50 metų

Čekijos pusėje miškai tęsiasi, vadinami Bohemijos mišku, įkurtas Šumavos nacionalinis parkas. Abiejų valstybių saugomos teritorijos ir likusi miškinga Bavarijos miško dalis – kadaise Vidurio Europą dengusių sengirių likučiai. Gal todėl kalnuota ir miškinga teritorija tapo pirmuoju Vokietijos nacionaliniu parku. Sengirių bruožų turintys miškai, kuriuose gausu retų augalų, gyvūnų ir grybų rūšių, pradėti saugoti 1970 metais. Sumanymas saugoti Bavarijos mišką brendo nuo 1911-ųjų, o devintame dešimtmetyje dalis miškų tapo rezervatu, kuriame nevykdoma jokia ūkinė veikla.

Nors didžiąją parko ploto dalį, daugiau kaip 99 nuošimčių, užima įvairių tipų miškai, yra nedaug aukštapelkių, nuo kalnų viršūnių srūva nemažai kalnų upelių, gausu uolų, yra šlapynių fragmentų, praturtinančių buveinių įvairovę tik šioms augavietėms būdingomis augalų rūšimis, kuriasi kiti nei miškuose gyvūnai. Pavyzdžiui, buvusių kaimų vietose atsirado turtingų rūšimis pievų, jose pagausėjo vabzdžių. Aukščiausios parko viršukalnės – Didžiojo Rachelio ir Luzeno kalnai – nesiekia net pusantro kilometro aukščio, tačiau subalpinės bendrijos taip pat priglaudžia nemažai būdingų organizmų rūšių. Yra vienas kitas mažas erežėlis ir tvenkinys. Parko pakraščiu vingiuoja geležinkelis, tačiau didesnių gyvenviečių, net kaimų, parke nėra. 

Gyvybė čia klesti

Vokietijos žemėlapyje nacionalinio parko teritorija prilygsta mažai dėmelei, vos įžiūrima. Tačiau jei proporcingai pažymėtume visas parke aptiktas organizmų rūšis, tektų nuspalvinti 22 procentus Vokietijos – tokia dalis visų žinomų valstybės organizmų rūšių rado prieglobstį Bavarijos miško nacionaliniame parke. Toks palyginimas dažnai pateikiamas lankytojams – lengviau suvokti visą saugomą gamtos turtą ir gamtosaugos prasmę urbanizuotoje, tankiai apgyventoje Vokietijoje.

Kaip 14 000 organizmų rūšių susitelkė sąlyginai mažame plote? Gamtosaugininkams nepakako tik išsaugoti vien menkų sengirių likučių su keliais išlikusiais laukiniais žvėrimis. Bavarijos miške pradėtas iki tol neregėtas gamtosaugos eksperimentas. Iš Bavarijos miškų pirmiausia dingo medkirčiai. Paskutiniai medžiai parko teritorijoje nukirsti 1990 metais, visiškai apribojant kirtimus, išskyrus siaurą 500 metrų juostą miškuose, besiribojančiuose su už parko esančiais privačiais miškais. Ši juosta apsaugo privačius miškus nuo žievėgraužių plitimo.

Pirmykštis miškas vaikams ir vaikaičiams

Gilias tradicijas turinti Bavarijos miško naudojimo kultūra pasitraukė tolėliau, į mažiau vertingas teritorijas. Parko teritorijoje nustota kovoti su eglių „kenkėjais“ žievėgraužiais tipografais, todėl ištisi miško plotai virto niūrokais miškais iš eglių sausuolių. Ypač žievėgraužiai niokojo miškus trečiojo tūkstantmečio išvakarėse, kasmet buvo prarandama 300-800 hektarų eglynų. Norėta imtis tradicinių „kovos“ priemonių, tik ministro Hanso Eisenmanno dėka buvo sukurtas naujas požiūris: žmogus daugiau neturėtų kištis į miško plėtrą, Bavarijos miške „turi būti sukurtas pirmykštis miškas vaikams ir vaikų vaikams“. Tokio požiūrio nesuprato miškų savininkai, turizmo verslo atstovai, pabūgę, kad „negražus“ miškas sumažins lankytojų srautus. Politinė audra aprimo, nunykusių eglynų plotuose ėmė augti mišrūs natūralūs miškai, ant tręštančių eglių virtuolių įsikūrė ksilotrofiniai grybai, reti vabzdžiai. Gamta pradėjo atsigauti be žmonių dalyvavimo.

Kuriasi mišrieji kalnų miškai 

Kintantis klimatas taigos buveinėms turi įtakos – eglės čia kuriasi maždaug kilometro aukštyje, greta subalpinių buveinių, kuriose net gegužę ar birželio pradžioje seniau būdavo sniego. Eglynų dalis mažėja, dėl klimato pokyčių net 22 dienomis anksčiau nei seniau pavasarį sprogsta bukai. 

Žemiau, ypač pietinėse kalnų pusėse, kuriasi mišrieji kalnų miškai, kuriuose, be eglių, auga kėniai, bukai, platanlapiai klevai, gausus rūšimis pomiškis. Veša plačialapių miškams būdingos žolės, gausu įvairių grybų. Grybauti čia negalima, tačiau įdomu, kad bavarai, kaip ir mes, užkietėję grybautojai, skirtingai nuo likusios, ypač vakarinės Vokietijos dalies.

Gausu paukščių ir žvėrių

Parke bene didžiausia Vokietijoje retų paukščių ir žvėrių koncentracija. Čia vis dar gyvena kurtiniai ir juodieji gandrai, vapsvaėdžiai ir sakalai keleiviai. Prie upelių kuriasi bebrai ir ūdros, slapstosi vilpišiai ir lūšys, Čekijos ir Vokietijos pasienyje yra vilkų, lokių. Keliaujant pažintiniais takais, sutikti lokį ar vilpišių gal ir nedidelė tikimybė, tačiau daugelį parko gyvūnų galima pamatyti greta vieno iš dviejų parko lankytojų centrų, Falkenšteine. Čia įrengtas pusketvirto kilometro pažintinis takas, o gyvūnai laikomi didžiuliuose aptvaruose, todėl pastebėti juos ne visada paprasta. Pavyzdžiui, prie didžiojo apuoko aptvarko teko stovėti beveik pusvalandį, kol išvydau tupintį visai greta. Dalis parko gyvūnų, pavyzdžiui, kilnieji elniai, aptvaruose laikomi žiemą, o pavasarį išleidžiami į laisvę.

Netrūksta ir lankytojų

Abu parkų lankytojų centrai didžiuliai – tai nenuostabu. Per metus nacionaliniame parke apsilanko beveik 1,3 milijono lankytojų, daugiausia mokinių. Čia jiems siūlomos edukacinės paslaugos nuo žygių iki užsiėmimų miško klasėse. Parke keliaujama tik pažymėtais takais, įdomiausi objektai pažymėti stendais, informaciniais ženklais. Takų, pažymėtų ženklais, daugiau kaip du šimtai kilometrų. Vienas įdomiausių ženklų – informuojantis apie tai, kad audrų metu gali virsti medžiai. Miške jie gali gyventi ir mirti, virsti laisvai. O ir visame parke, kiekviename jo kampelyje negyva mediena saugoma kaip vertybė.

Lankytojams stende taip paaiškintos visos medžio gyvenimo stadijos: sėkla, daigas, medelis, suaugęs medis (gamtinė branda), senstantis medis, mirštantis medis, negyvas stovintis medis, virtuolis. Didžiuliai, kartais iki metro storio virtuoliai – čia saugomi praeities reliktai, gyvybės tęsinys kitomis formomis. Net pažintinis takas aplenkia stambų virtuolį!

Lankytojų centre lankymosi metu vyko nacionalinio parko grybams skirta paroda, kurioje pristatyta tik dalis iš 1900 rūšių aptiktų rūšių. Mikologo ir grybų fotografo Heinricho Holtzerio parengtoje parodos knygoje-kataloge aprašyti įdomiausi nacionalinio parko sengirių grybai, kai kurie jų auga ir vertingiausiuose Lietuvos miškuose. 

Lengva pasijusti toli nuo civilizacijos

Parkas pasitinka ir išlydi lankytoją tyla. Šurmulys tik lankytojų centruose ir pažintiniuose takuose, kur gausu mokinių. Žengus kelis šimtus metrų pažymėtais takais, vaikų keliamas šurmulys nutyla, jį užgožia šimtamečiai medžiai. Lengva pasijusti labai toli nuo civilizacijos – lyg parko devize-kvietime lankytojams: „Pajuskite bekraščius laukinius miškus!“. Tačiau parko pakraščiuose gausu jaukių miestelių, kaimų, kuriuose galima pažinti Bavarijos miško kultūros paveldą. Apsilankius vis dar veikiančiose stiklapūčių manufaktūrose, įdomu pasižvalgyti ir stebėti senąją medinę architektūrą. Čia, kaip niekur Vokietijoje, daug pastatų statyta iš medžio, o kaimų kryžkelėse – beveik kaip Lietuvoje – stovi mediniai kryžiai. Didelė krašto gyventojų dalis – katalikai.

Miškas visada buvo vienas svarbiausių Bavarijos miško gyventojų verslų, jie auginami ir dabar. Tačiau akivaizdu, kad laiku žmonės rado protingus sprendimus, o dalinius medienos pramonės praradimus papildė pajamos iš suklestėjusio turizmo. Kone ant kiekvieno posūkio – jaukūs nakvynės nameliai svečiams, užeigos.

Straipsnio autorius - Almantas Kulbis, žurnalas „Miškai".