MIŠKŲ BUVEINĖ - PLAČIALAPIAI IR MIŠRŪS MIŠKAI
Plačialapių ir mišrių miškų buveinė (kodas 9020*) – viena vertingiausių gamtinių sistemų Lietuvoje, saugomo „Natura 2000“ tinklo dalis. Šio tipo miškai dengia ir dalį (223,2 ha) Žemaitijos nacionalinio parko teritorijos. Ši buveinė daugiau nei tik miškas – tai tylus, bet gyvybės kupinas pasaulis, kuriame nuo šaknų iki lajos pulsuoja šimtmečių darną išlaikiusi ekosistema.
Žemaitijos nacionaliniame parke šie miškai telkiasi Liepijų kraštovaizdžio draustinyje, Kreiviškių pusiasalyje bei Pilies saloje. Čia vyrauja galingi ąžuolai, senos liepos, klevai ir uosiai. Miškai sausi arba vidutinio drėgnumo, šviesūs, dažnai primenantys parko tipo erdves. Įdomu, kad šiuose miškuose, ypač kur augantys ąžuolai yra nepažeisti ir senyvi, dažnai susiformuoja stabilūs kerpių, epifitinių samanų bei saproksilinių vabzdžių bendrijos. Daugiau apie buveinės ypatumus skaitykite čia.
Šio tipo miške auga ir vienas mistiškiausių Lietuvos augalų – paprastasis žalčialunkis (Daphne mezereum), anksti pavasarį nuostabiais žiedais sužystantis augalas yra vienas pirmųjų pavasario pranašų. Tačiau reikia būti labai atsargiems, šis viliojantis grožis - nuodingas. Plačialapių ir mišriuose miškuose veši ir kitos augalų rūšys: paprastieji burbuliai (Trollius europaeus), nykstantys tuščiaviduriai rūteniai(Corydalis cava), gražieji miškiniai snapučiai (Geranium sylvaticum) ar kukliosios rusvosios lizduolės (Neottia nidus-avis). Šios augalų rūšys ne tik puošia mišką, bet ir atlieka svarbias ekologines funkcijas – maitina vabzdžius, parodo dirvožemio ar miško sveikatos būklę. Net nežinant visų šių gamtinių vingrybių, kiekvienas apsilankęs miške gali tiesiog žavėtis miško augalų žiedų ir formų įvairove.
Senoliai lapuočiai šioje buveinėje taip pat yra labai ypatingi, ne tik dėl to, kad yra įspūdingi savo matmenimis ir amžiumi ir gali būti gamtos paveldo objektais, bet ir dėl to, kad yra daugybės rūšių namai. Šimtmečius augę medžiai tampo buveine ir vienai iš nykstančių rūšių - niūriaspalviui auksavabaliui (Osmoderma eremita). Šis Europos mastu saugomas vabalas gyvena senų ąžuolų drevėse, kuriose jo lervos vystosi net 3–4 metus. Vienoje drevėje galima aptikti nuo 30 iki 50 skirtingų stadijų individų. LIFE Osmo Baltic projekto metu Žemaitijos nacionalinio parko direkcija kartu su partneriais ieško vertingiausių medžių, kurie galėtų tapti tinkami šiai rūšiai gyventi. Deja, dauguma jų kenčia nuo neatsakingos žmogaus veiklos: ariama šalia kamieno, užstojama laja, šakos brutaliai genimos, medžiai naudojami šiukšlėms sandėliuoti. Situacija miškuose irgi nėra džiuginanti – medžių lajos užstelbiamos, kai po senais medžiais pasodinami nauji želdiniai. Vos per kelis dešimtmečius jie perauga senolį, atima šviesą ir jį pražudo. O juk drevės, kurių reikia auksavabaliams, pradeda formuotis tik ąžuolui pasiekus 150–400 metų ribą. Daugiau apie lapuočių medžių augimo vargus skaitykite čia.
Ant senų medžių žievės įsikuria ir kerpės– simbiontiniai organizmai, atspindintys miško sveikatą. Kerpės, kaip ir niūriaspalviai, randa namus ant medžių jiems nekenkdamos. Jos dažnu atveju yra labai susijusios su didele biologine įvairove, augdamos sveikame mikroklimate klesti, indikuodamos geras sąlygas ir kitoms rūšims gyventi. Tačiau pažeidžiant buveines, kerpės tampa pirmu prastėjančių sąlygų pranašu. Kerpės nyksta kertant senus medžius, keičiantis mikroklimatui. Šiuo metu jau net 44 kerpių rūšys Lietuvoje įtrauktos į Raudonąją knygą.
Plačialapių ir mišrių miškų buveinių kokybę mūsų dienomis blogina medžių su mikrobuveinėmis šalinimas, stambios negyvos medienos šalinimas, didesnė nei 50 % eglių dalis medyne, netausojantys vertybių atrankiniai sanitariniai kirtimai, einamieji kirtimai, stambios negyvos medienos šalinimas, hidrologinio režimo pažeidimas, dirvos ruošimas želdinimui ištisai ir vagomis. O buveinė iš viso nyksta vykdant plynuosius (įskaitant ir sanitarinius) arba atvejinius kirtimus, medyną atkuriant vienarūšiais želdiniais arba nebūdingomis rūšimis.
SAUgoma ir TAU!
Parengta pagal Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos informaciją