KODĖL UGNIS YRA SVARBUS EKOLOGINIS VEIKSNYS GAMTOJE
Kovo mėnesį Dzūkijos nacionaliniame parke, atvertose žemyninėse kopose planuojama įgyvendinti kontroliuojamą miško paklotės deginimą. Ši gamtotvarkos priemonė padės išsaugoti rūšis, kurios dėl ankstesnės žmogaus veiklos atsidūrė ties išnykimo riba.
Tūkstantmečius po paskutiniojo ledynmečio Dzūkijos kraštovaizdis atrodė kitaip nei dabar. Jį formavo gamtos jėgos. Miškų plotus mainė vėjo pustomi smėlynai, kur ne kur įsižiebdavo gaisrai, miškuose ir upių pakrantėse ganėsi stambių žolėdžių bandos.
Stumbrai, tarpanai nuėsdavo krūmynus, nutrypdavo paklotę, todėl žemyninės kopos neužželdavo, o miškuose buvo pakankamai vietų įsikurti subtiliems augalams. Stambiuosius žolėdžius išmedžiojus jų vietą pakeitė žmonių ganomi gyvuliai. Smėlynuose, miškuose ir laukymėse klestėjo prie skirtingų sąlygų prisitaikiusi biologinė įvairovė.
Tačiau XX a. viduryje kraštovaizdis ėmė sparčiai keistis. Po karo visus nederlingus plotus žmonės užsodino tankiu ūkiniu mišku. Priešgaisrinė sauga beveik eliminavo miškų gaisrus. Ganymas miškuose buvo uždraustas, kitur taip pat nunyko.
Atvirų ir pusiau atvirų buveinių gyvūnų ir augalų rūšys atsidūrė ties išnykimo riba. Tarp jų daugiau nei du šimtai laukinių bičių rūšių. Dalis jų aptinkamos tik Dzūkijoje.
Kalninė arnika. Inaturalist.org nuotrauka.
Naudingas ten, kur ugnis buvo būdinga istoriškai
Dabar žmonės taiso gamtai padarytas skriaudas. Dzūkijoje keliose vietose buvo atvertos žemyninės kopos. Joms atkurti panaudojamas kontroliuojamas deginimas. Tai kruopščiai apgalvota gamtotvarkos priemonė. Ji atliekama šaltuoju metų laiku, dar nepabudus gamtai. Atsižvelgiama į oro sąlygas, vėjo kryptį. Deginamas plotas apribojamas apjuosiant jį mineraliniu dirvožemiu sluoksniu. Darbų vietoje budi ugniagesiai ir kiti specialistai.
Pradžioje vaizdas atrodo liūdniau, tačiau greitai ima keistis. Sudygsta smėlynams būdinga augalija – vėjalandės šilagėlės, smiltyniniai gvazdikai, čiobreliai. Sugrįžta laukinės bitės, drugeliai, retieji lygiažvyniai žalčiai. Vabzdžiai pritraukia paukščius. Kopos tampa žydinčia ir dūzgiančia saulėta buveine.
Ugnis yra svarbus ekologinis veiksnys gamtoje. Ji reikalinga mūsų geografinės zonos miškų biologinei įvairovei. Čia taip pat bus pritaikytas kontroliuojamas paklotės deginimas. Jis atliekamas tuose miškuose, kur ugnis buvo būdinga istoriškai, daugiausiai kerpiniuose ir vakarų taigos pušynuose.
Parenkamas konkretus plotas, imamasi saugos priemonių kaip ir deginant kopas. Kontroliuojamas deginimas nėra miško gaisras. Ugnis eina pažeme, nudegindama tankią paklotę, susikaupusias nuokritas, krūmynus. Istoriškai prie gaisrų prisitaikiusios pušys lieka žaliuoti, pats medynas lieka nenukentėjęs.
Priešingai – po deginimo sugrįžta retosios vabzdžių rūšys, sudygsta vėjalandės šilagėlės, kalninės arnikos, atsikuria kerpių danga, atželia nauja medyno karta. Miškas atsinaujina, tampa šviesesnis, natūralesnis. Daromas profesionalų rankomis yra saugus ir nekelia grėsmės mūsų miškams.
Vejalandė šilagėlė. M. Vyšniauskienės nuottauka.